Kažkur aukštai

Kažkur aukštai.
Nemažai žmonių yra įkalinti tam tikros baimės. Atrodo paprastas jausmas, bet būtent jis neleidžia pajudėti iš vietos. Didelė dalis žmonių bijo neužtikrintumo ir nežinios. Kodėl? Nes būtent tuo nežinios laikotarpiu kyla tūkstančiai klausimų, į kuriuos sunku rasti tvirtų atsakymų. Dažniausiai tokiose situacijose būname priklausomi nuo kito asmens ir tada pajaučiame kaip palengva slysta žemė iš po kojų.

Prisipažinsiu, kad ir aš esu žmogus, bijantis nežinios. Bijau to jausmo, kai nežinau ar priėjusi tikslą verksiu iš džiaugsmo ar liūdesio. Juk atrodo jei žinočiau pabaigą, tai tikrai būčiau jai pasiruošus. Bet ar mes tikrai galime pasiruošti bet kam? Ar galime pasiruošti netekčiai ar pačiam didžiausiam džiaugsmui? Manau negalime pasiruošti tam, kas nutiks. Tiesiog dažniausiai nevyksta taip, kaip mes suplanuojame. Pagalvojus, manau mes galime išmokti susitaikyti, esant pozityviai ar negatyviai situacijai. Reikia mokėti sugrįžti į savo vėžias ir tęsti kelionę.

Mintys, kai buvo daryta nuotrauka: “Kalnai. Begalinis vėjas. Draikomi plaukai. Švilpimas. Lengvas judesys. Visa tai, viduje užkuria tobulą ramybę ir leidžia atsijungti nuo viso pasaulio. Leidžia pabūti tiesiog SAU…tiesiog TU ir beribė Gamta.”

Advertisements

Dviese.

Šypsenų lydimi veidai lyg pirmąjį kartą pamatė jūrą. Vienas kitas pokštas ir bendravimas darėsi vis paprastesnis ir lengvesnis. “O jūra šiandien atrodo labiau banguota ir tokia beprotiškai pašėlusi”, pagalvojo Ji ir dar kartą nusišypsojo. Ji tegalėjo tik svarstyti, kas dedasi Jo galvoje. Kas ten dėjosi? Pirmą kartą po ilgo laiko ten įsivyravo sugyvenamas chaosas, kurio viduryje buvo žavingoji Ji.

Mąstydama vienas apie kitą Jie artėjo prie banguojančios jūros. Ilgiaupasimėgauti vaizdu Jie norėjo, nors garsiai to neišdavė. Stiprus bangų daužymas į krantą ir vis kylantis vėjas neužgožė Jų balsų. Pokalbis vis labiau darėsi nuoširdesnis ir akys pradėjo šypsotis.

Jo akys dažniau užkliūdavo už Jos akių ir daugiau veido bruožų buvo pastebima. Ji tai puikiai matė ir mėgavosi Jo žvilgsniu bei dėmesiu. Beprotiškai stiprus vėjas darkė Jos ilgus plaukus ir leisdavo kitaip pamatyti Jos veidą. Kartais tiesiog matėsi šypsena, dėl vėjyje taršomų plaukų, o kartais tas įdėmus žvilgsnis, kai Ji kuo puikiausiai Jį supranta.

Jie abu manė, kad tai bus tiesiog eilinis pasimatymas. O visas laikas kartu buvo kitoks, buvo kitoks nei Jiems buvo įprasta. Čia mezgėsi Tas ryšys, kurio abu kurį laiką laukė. Jie nemanė, kad būtent dabar tas ryšys atsiras. Bet taip turėjo būt… Tarp jų nebuvo laiko tekmės, nebuvo aplinkos, nebuvo nieko kito – tik Jis ir Ji.

“Slėpynių žaidimas”

Nuo vaikystės išmokome “slėpynių” žaidimą, kurį turbūt visi puikiausiai žinot. Ir pagrindinis jo tikslas būdavo kuo gudriau pasislėpti, kad liktum nesurastas. Bent jau man šis žaidimas labai patikdavo, nes kiekvieną kartą turėdavai sugalvoti vis naują būdą ar vietą pasislėpti. Ir dažniausiai nepriimdavai nieko slėptis kartu, nes žinodavai, kad žmogus gali tave “išduoti”. O juk norėdavai likti nepastebėtas.

Atrodo kažkoks vaikystės žaidimas ir kodėl jis minimas dabar, kai jauįkopiau į trečią dešimtį. Pastebėjau, kad ir dabar žmonės linkę žaisti “slėpynių žaidimą”, tik jis įgavęs visiškai kitą prasmę. Mes nebe fiziškai slepiamės vienas nuo kito, o stengiamės emociškai, psichologiškai atsitraukti nuo tam tikrų žmonių arba pasislėpti už kaukės. Dažnas atvejis, kad tai yra daroma norint apsisaugoti. Vis tik kažkada vaikystėje mes nebijojome parodyti savo “tikrųjų” veidų. O kas pasikeitė dabar? Turbūt nebegalime liautis žaidę “slėpynes”… Kartais net patys pastebime, kaip nebežinome “kas esame”. Ir tada vėl atsiranda “slėpimasis” ir vėl tu būni naujas žmogus.

Tik paprastas pasvarstymas: Ar tau nebaisu slėptis visą gyvenimą?

Lengvumas

Tas nuostabus lengvumo jausmas. Kai jautiesi žengusi žingsnį į priekį, kuris seniai turėjo būti žengtas. Nors… jis buvo apgalvotas anksčiau, bet laikas atėjo tik šiuo metu. Pokyčiai po truputį artėja ir keičia pačią mane. Naujas šuolis link savo svajonių, nauji atradimai ir naujos patirtys. Matyt laikas tam, kam mintyse ruošeisi jau labai ilgai. Ar baisu? Žinoma. Bet skrendant oro balionu taip pat būna labai labai baisu, tik paskui pastebi tą nuostabų tave supantį grožį. Brangini žmones, kurie kartu su tavim leidosi į šią kelionę. Ir galiausiai, patiri kažką jaudinančiais smagaus, ką norisi pakartoti. Reikia naudotis esamomis galimybėmis, kad pasiektumėme kažką, kas dabar skamba tiesiog neįtikėtinai.

Atspindys į tai, kas atrodo taip paprasta

Sėdint parke ant žolės ir besimėgaujant gaiviu pavėsiu, pamačiau įdomius atspindžius savo telefone. Tada susimąsčiau, ar vakar dieną būčiau juos pastebėjus, kai buvau paniurusi ir ne itin džiugi. Ar apskritai mes aplinkui pastebime tai, kaip mes jaučiamės? Galbūt jaučiantis liūdnai, labiau pastebi niūrius skersgatvius, lenda lauk visos kitos problemos, kurios anksčiau nebūvo tokios svarbios. O kai esi džiugus, juk pastebi nuostabiai šviečiančią saulę, ar besišypsantį praeivį. Tai kodėl sakome, kad daug priklauso nuo aplinkos ir kas joje yra? Viskas priklauso nuo TAVĘS/ MANĘS/ SAVĘS. Vien mūsų požiūris gali pakeisti tai, ką mes matome. Gyvenime yra pilna visko, tik priklauso ką jame nori pamatyti.

Veido “pasakojama” gyvenimo istorija

Kiekvienas sutiktas žmogus mums pasakoja savo gyvenimo istoriją. Kartais tiesiogiai, išreikšdamas save žodžiais ir apibūdindamas vieną ar kitą gyvenimo įvykį. Kartais tai suprantame iš jo elgesio ar bendravimo su kitais. Vis tik niekaip nenuvalysi gyvenimo istorijos iš žmogaus veido. Rimto. Linksmo. Susirūpinusio. Nepasitikinčio. Džiugaus. Atsipalaidavusio. Galbūt žmogus neatsiskleidžia visomis savo spalvomis. Vis tik vienas dalykas išduoda viską, kas slepiasi už kūno. Akys. Tie nerūpestingai žvelgiantys jauni ar seni taškeliai išduoda daug daugiau, nei žmogus norėtų. Aistrą gyvenimui. Meilę. Skausmą. Liūdesį. Žydėjimą. Susitaikymą. O dar svarbiau, kaip tos pačios Akys žvelgia į kitus.

Atmerktos akys, bet nieko nematau

Stoviu atmerktomis akimis, bet uždara dvasia. Visas vaizdas aplink maloniai susilieja į vieną pažįstamą ir artimą visumą. Užlieja pilnatvė ir artumas pačiam sau. Iš sielos besiveržianti šiluma pasklinda į aplinką, į nesustojančiai judančią minią. O man taip ir norisi tiesti rankas į šonus ir visiškai pasinerti į tvyrantį chaosą. Va taip, tiesiog stabtelėti ir mėgautis sustingusia akimirka. Po truputį užsimerkia akys, užburianti spalvota aplinka dingsta tamsoje. Štai tada aš pajuntu orą, kuris švelniai lyg pūkelis prisiliečia prie kiekvieno odos lopinėlio ir ją pašiaušią. Gilus atodūsis leidžia pajusti užsipildančius plaučius grynu oru ir ramybę. Nelauktas karštis einantis per kūną ir stingstantys pirštai.

Vėl atmerktos akys, tik su atvira dvasia.

Laikas mėgautis kelione

Gyvenime reikia fokusuotis ne į tikslą, o į kelią, kuriuo einame juo link. Mėgaukis kiekvienu posūkiu. Sustok, kai to norisi. Būtinai nusišypsok kartu vykstantiems, juk nežinia kaip jie tave prisimins. Stebėk aplinką ir leisk sau patirtį naują gyvenimo iššūkį. Leisk sau klysti. O kas tada? O tada tiesiog pagalvok apie kitus galimus būdus ir alternatyvas. Vingiuotas, kartais tiesus kelias tavęs laukia. Keleiviai laukia pakeliui. Pasirink tuos, kurie tave praturtins ir išmokys.
Nenori dar pajudėti? bet Greitis jau didėja.. 20..30..60..90..100

Prisijaukinti meilę?

Jie buvo kažkur svetur, prisidengę nesavomis mintimis ir užsidengę kaukėmis. Jie šypsojosi vienas kitam į akis, bet tai nebuvo tikra, tai buvo tik melas. Jų tylinčios ir gilios akys, stengėsi papasakoti viso gyvenimo istoriją. Ir jau prasivėrusi burnai, tyliai užsiverdavo – įsivyraudavo tyla. Kai akys pravirko ir rankos susikabino, veidus papuošę nedrąsios šypsenos. Nukrito visos buvusios kaukės. Sugriuvo sienos stovėjusios tarpusavyje. Liko tikri ir pažeidžiami žmonės. Liko ir tas jausmas, kurio jie abu bijojo – meilė. O dabar viskas priklauso tik nuo Jų. Tai tikriausiai tas laikas, kai meilė turi būti prisijaukinta.

Nuo ko reiktų pradėti.

Gyvenam kiekvienas sau ir sakydami “tai mano gyvenimas”. Vis tik, ar jis būtų “mano/tavo gyvenimas”, jei jame nebūtų aplinkinių. Jei nebūtų tėvų, draugų, priešų, kas tada? Juk tavo tikslas būtų pasiektas – tapti vienam, nepriklausomam ir gyventi sau. Pirmosios dienos vienam turėtų būti geros, kai viskuo džiaugiesi ir esi patenkintas situaciją. O kas toliau? Vienišumas, trūkumas su kažkuo pakalbėti ir būti apkabintam.

Mes negalime būti vieni, esame nuo kažko priklausomi. Tai ne alkoholis, narkotikai ar panašiai; tai – daug blogiau. Esame priklausomi vienas nuo kito. Mums daro įtaką kito žmogaus emocijos, jo elgesys ir kalbos. Prisirišame prie asmenų, kuriais susižavime ir tikimės, kad jų veiksmai mums padės ir palengvins gyvenimą, o būna dažniausiai priešingai. Ką reiktų daryti? Reikia elgtis su kitais taip, kaip norėtum, jog su tavimi elgtųsi. Reikia mylėti aplinkinius, paduoti ranką sunkiai einančiam, pradžiuginti verkiantį ir padėti išmokti tam, kuris to nori.

Ar sunku padėti kitam? Taip, nes turi pakeisti savo mąstymą ir negalvoti tiesiog apie savo gyvenimą ir tik savo aplinką. Viena šypsena gali sušildyti širdį; Vienas nuoširdus ačiū, gali pakeisti tave.