Apgaubta tamsaus “šešėlio”

Gyvename, nes norime judėti į priekį: kas mažais, kas šiek tiek didesniais žingsneliais. Jeigu sustojame trumpam, bent susimąstyti, girdime kitų žmonių raginimus neužsisėdėti vietoje. O ką jie gali pasakyti apie sėdėjimą vienoje vietoje? Jeigu jie patys nepastebi, jog judesys jiems seniai nežinoma sritis.

O kas sulėtina žingsnius ar net visiškai priverčia mus sustoti? Atsiranda kliūtys, kurios apsupa mus tamsiu “šešėliu” ir neleidžia nuo jo pasprukti. Prieš penkis metus mano gyvenimo judesį sustabdė artimo žmogaus mirtis. Aš visiškai nustojau judėti savo gyvenime, tiesiog egzistavau ir tyrinėjau patį “šešėlį”: kas jis, iš kur atsirado, kiek ilgai žada būti, kaip aš jaučiuosi būdama jame ir panašiai. Nei vienas užduotas klausimas man nedavė paprasto ir lengvo atsakymo, su kuriuo galėčiau pasprukti nuo mane dengiančios tamsos.

Jau penki metai, kai aš esu užsidariusi vienišė, nors pripažinau tai ne taip seniai. Kaip tai buvo įmanoma? Labai paprastu būdu. Draugų, pažįstamų kiekis mano gyvenime nesumažėjo, bent jau pačioje pradžioje, su jais bendraudavau daug, tačiau nebe taip atvirai kaip anksčiau. Įpratau išklausyti žmones, jiems patarti, bet niekada nepasakoti atvirai apie save. Visas toks bendravimas buvo plaukimas paviršiumi.

Kaip mano emocijos? Bandžiau jas suvaldyti kiekvieną kartą, kai tik atsidurdavau ant kritinės ribos. Visi išgyvenimai likdavo man ir neišsakyti garsiai. Kai tik likdavau viena ir atvira bent jau pati sau, mintimis grįždavau į “šešėlį”. Apnikdavo mintys apie gyvenimą, kuriame miręs žmogus dar buvo gyvas. Įnikdavau į savo prisiminimus taip, jog akimirkos buvo išryškintos iki smulkmenų. Kaip tada jaučiausi? Atrodė, jog viskas puiku.

Ne taip seniai mano gyvenime įvyko perversmas. Štai tada aš supratau, jog nenoriu būti uždara būtybė tamsiame “šešėlyje”. Aš buvau įsitikinus, jog mirtis yra tamsa visiems, kuriuos ji paliečia. Vis tik taip nėra, mirtis tik pabaiga, gebėjimas paleisti tai, kam jau reikėjo išeiti. Ar mirtis tave pakeičia? Žinoma taip, bet tu neturi gyventi tamsoje visą likusį gyvenimą, turi judėti pirmyn, kaip būtų norėjęs ir tavo artimas žmogus. Šis “šešėlis” man nebėra tamsus ar blogas, jis tiesiog yra ir nebekliudo judėti pirmyn.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s