Atmerktos akys, bet nieko nematau

Stoviu atmerktomis akimis, bet uždara dvasia. Visas vaizdas aplink maloniai susilieja į vieną pažįstamą ir artimą visumą. Užlieja pilnatvė ir artumas pačiam sau. Iš sielos besiveržianti šiluma pasklinda į aplinką, į nesustojančiai judančią minią. O man taip ir norisi tiesti rankas į šonus ir visiškai pasinerti į tvyrantį chaosą. Va taip, tiesiog stabtelėti ir mėgautis sustingusia akimirka. Po truputį užsimerkia akys, užburianti spalvota aplinka dingsta tamsoje. Štai tada aš pajuntu orą, kuris švelniai lyg pūkelis prisiliečia prie kiekvieno odos lopinėlio ir ją pašiaušią. Gilus atodūsis leidžia pajusti užsipildančius plaučius grynu oru ir ramybę. Nelauktas karštis einantis per kūną ir stingstantys pirštai.

Vėl atmerktos akys, tik su atvira dvasia.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s