laužant visuomenės steoretipus arba kaip mėgautis vienatve

Vienas kūrinys, sekęs mane rašant straipsnį:

Vakar po vieno filmo kažkaip susimąsčiau apie tai, ar žmonės moka būti vieni. Tiksliau detaliau susimąsčiau ar aš pati sugebu būti ir mėgautis gyvenimu, kai neturiu antros pusės.

Vis dažniau susitinkant su draugėmis ėmiau pastebėti, kad kiekvieną kartą šmesteli klausimas apie antrąsias puses. Kartais jis būna labai taktiškas, kartais tiesiog tiesmukas. Na, jeigu ne visiškai apie antrąsias puses, tai bent jau apie pasimatymus, susirašinėjimo bičiulius ir panašiai. Ir tik vakar po filmo susimąsčiau, jog net ir tokiuose paprastuose susitikimuose yra daromas spaudimas. Taip, jis nėra akivaizdus, bet jaučiamas. Kiek kartų išėjusi iš susitikimo susimąstydavau, kodėl aš viena/vieniša? Eh… turbūt per daug kartų. Ir tada visai dienai buvo galvoje apmąstymas: ar aš turėčiau pradėti susitikinėti su kažkuo, jog būtų ką papasakoti? O gal aš turėčiau prieštarauti kiekvieną kartą, kai iškyla ši tema? Daug tokių apmąstymų vis kildavo, bet su laiku jie išnykdavo ir vėl įsivyraudavo ramybė. Iki kito tokio susitikimo… Turbūt blogiausi susitikimai yra su giminėmis, kurių nematai itin dažnai. Jų pirmasis arba antrasis klausimas tau visada būna: na, tai jau turi kokį “kavalierių” (vaikiną)? Kažkaip pradžioje to nesureikšmindavau ir tiesiog kažką atsakydavau, bet palaipsniui tai pradėjo erzinti ir net jausti spaudimą. Tad kiekvienas atsakymas tapdavo vis trumpesnis ir konkretesnis,jog nesukeltų jokių kitų pašalinių klausimų.

Manau, ir iš visuomenės pusės visada buvo ir yra spaudimas, jog pora yra tvirtesnis vienetas nei asmuo. Tiksliau tariant, jeigu žmogus nėra santykiuose, kažkas nėra gerai. Vien statistiniai duomenys apie žmonių skaičių užsiregistravusių pažinčių svetainėse yra didžiuliai. Neneigsiu, ir aš ten esu. Kodėl? Ir šis klausimas dažnai užduodamas. Man trūksta tiesiog bendravimo, tokio paprasto pasidalinimo mintimis. Galbūt aš kažkokiu kampu esu įsitikinusi, jog su kiekvienu nauju žmogumi bendraudama tobulėju. Nepaisant to, kokio tipo yra bendravimas, nes ten ir iš nuobodžiausių pokalbių gali pasimokyti. Grįžtant prie visuomenės ir pirmų pažinčių, ne kartą buvau įvairiuose mokymuose ar naujame kolektyve. Ir kai yra išsakoma virtinė paprastų klausimų ir pereinama prie asmeniškų, pirmasis ar vienas iš pirmųjų taip pat būna apie santykius. Ir jei tik pasakai, jog neturi antrosios pusės, žmonių veiduose gali įžvelgti gailestį ir liūdnumą. Bet kodėl? Jeigu man yra gerai, kodėl turėtų manęs gailėtis?

Kadangi jaučiuosi dažniausiai tas žmogus, kuris šiek tiek maištauja ir “eina prieš sistemą”. Po visų tokių apmąstymų nusprendžiau pradėti mokytis. Mokytis gyventi viena. Tenka pripažinti, jog to nemokėjau, dabar po truputį link to judu. Pradžioje suvokimu, kodėl bijau būti viena ir tada galiausiai kokia man nauda iš viso to. Tad, žingsnis po žingsnio link mėgavimosi laiku sau ir didžiavimusi, jog esu Viena.

Advertisements

aš dar nepamiršau, kai tu mane laikei ant rankų

Nuotrauka: Steven Van Loy

Stipriai sumerkiu akis, norėdama trumpam dingti iš realybės… Atsimerkiu ir aš vis dar čia. Vis dar tokia pat pasimetusi ir nežinanti tikslaus kelio.

Prisimenu savo tėtį. Jis visada atrodė toks beprotiškai aukštas, lyg kiekvienos durys būtų per mažos jam praeiti. O gal tiesiog aš buvau dar mažytė ir pasaulis atrodė magiškai didesnis nei buvo. Tėtis buvo liekno sudėjimo ir paskutiniais metais šiek tiek pliktelėjęs. Mama sakė, kad pliktelėjęs Jis buvo jau senokai, tiesiog mano akys tada matė visiškai kitokį žmogų. Juk tai tėtis! Man net žavu buvo matyti jo auksinę plokštelę ant danties kai jis nusišypsodavo arba nuoširdžiai juokdavosi. Eh, tokią pačią šypseną ir aš turiu, būtent tą, kuri paverčia akis tik dviem mažais brukšneliais. Mano tėtis mėgo dirbti: iki nakties braižydavo žemės planus arba užsiimdavo savo technika. Jis ieškojo veiklos ir visada padėdavo savo draugams. Bent jau taip atrodė man, kiek galiu prisiminti. Jis mirė jaunas, dar labai daug ko nepamatęs ir nepatyręs… Jis buvo pasiklydęs gyvenime, nežinojo ko tiksliai nori ir vis giliau klimpo į pagundą.

Praėjus daugiau nei septyniems metams, aš vis dar esu jo mažoji dukrelė, ta pati, kuri užaugo su visa tėčio technika, užaugo kartu su visomis darbingomis vasaromis ir ilgais vakarais. Tiksliai pamenu, jog tik man susižeidus, jis pasakydavo tiek daug kartų girdėtą frazę: “kol žanysies užgys” ir visas pasaulis prašviesėdavo ir imdavau juoktis. Tik kuo toliau, tuo mažiau prisimenu tikslesnes detales ar kaip tėtis atrodė… skaudu.

Neseniai gatvėje ėjau iškėlusi galvą ir su plačia šypsena, atrodė kad diena tiesiog bus tobula. Ir tada pamačiau senelį žaidžiantį su anūku, tuo metu atrodo, kad išslydo žemė iš po kojų. Supratau, kad mano tėtis niekada nepamatys mano vaikų ir su jais nežais. Jis galiausiai nepamatys manęs užaugusios. Taip norėčiau paskambinti tėčiui ir pasakyti, kaip man sekasi, papasakoti, kas naujo įvyko mano gyvenime ir kaip viskas pasikeitė. Kaip pasikeičiau aš.
Dienos, metai eina. Dabartis tampa praeitimi. O aš lieku tikėdama, jog netoli sklando tėčio dvasia, kuri mane saugo. Lieku su pilna meile meilės širdimi Jam, visada.

nebegirdimos ašaros Jos akyse

Nuotrauka: Volcan Olmez

Paprastas atodūsis. Toks lyg nieko neišsiskiriantis ir jau šimtą kartų girdėtas. Šį kartą net nepriverčia atsisukti ir paklausti: “Ar viskas gerai?”. Po kurio laiko net girdimos ašaros ir jaučiamas drebėjamas nebekelia jokių emocijų ir lieka neišgirstas. Dar atrodo vakar, Jis atsisukdavo vos tik pajutęs Jos dingusią šypseną ir priėjęs apsikabindavo iš nugaros. Arba tyliai pašnabždėdavo: “Nusišypsok arba pradėsiu šokti”. Ir tada Ji išsišiepdavo, nes puikiai žinodavo, jog Jis klaikiai šoka ir tai visada priverčia ją nusijuokti. Visai neseniai, kai Jis grįždavo iš darbo, sulaukdavo karštos vakarienės bei Jos nuoširdžios šypsenos…

Tokiu nepaprastu greičiu viskas subirėjo ir leido dviem sieloms pasijusti visiškai svetimoms. Jis nebeapkabina, o gal ir ji nebenori būti apkabinama. Namuose nebeskamba juokas ir nesigirdi švelnaus kalbėjimo. Čia liko tik Jie. Šį kartą jau visiškai svetimi. Tiksliau liko Jis, Ji ir tuštuma. Ašaros riedančios per veidą ir suvokimas, kad tai yra pabaiga to, kas pradžioje pakėlė Ją ant sparnų, o Jį patį džiugino kiekvieną dieną. Ji sedėjo susimąsčiusi: “dabar atsistosiu ir apkabinsiu Jį, na kaip anksčiau. Aš švelniai besiremianti prie krūtinės ir girdinti ritmingą kvėpavimą. O Jis tada pabučiuos į kaktą ir įkvėps mano kvepalų, dėl kurių buvo pametęs galvą. Na… jau atsistoju. Va dabar. Jau…” ir su paskutine mintimi Ji krustelėjo, bet liko sedėti. Jis jau kurį laiko tylėjo atsukęs nugarą ir tada atsisukęs tarė: “Turbūt netinkamas mums laikas, gal likim draugais”. Šie žodžiai įsmigo taip giliai ir atrodo su šuke perrėžė Jai krūtinę. Ji puikiai suprato, kad turbūt niekada nebuvo Jam prioritetas, o tiesiog… tiesiog atsarginis variantas.

“Jis net neatisuko”, pagalvojo Ji. Ašaros tiesiog siaubingai pradėjo veržtis. Ji išėjo iš kambario į ankstyvą pavasario rytą tuštumoje palikusi Jį. Palikus jau praeityje.

 

 

Ar tu jau seniai užsidengęs akis?

Šiandien susitikau artimą draugę ir netikėtai pradėjom kalbėtis artimesnėmis temomis nei įprastai. Šį kartą buvo viskas rimčiau. Kalbėjom apie “uždengtas akis prieš tiesą apie kitą žmogų”. Tiksliau tariant, kai randame žmogų su kuriuo leidžiame daug laiko, priprantame prie visko, ką jis daro. Priprantame net prie šlykštaus ar nepagarbaus elgesio, kurį pradedam tiesiog pripažinti kaip normalų ar įprastą. Ir dažniausiai artimi draugai bando mums pasakyti, kad ne taip viskas turėtų būti ir buvimas tokiuose santykiuose yra kenkimas sau, bet mes to nematom… Lyg užsidengiam akis prieš tai, kas akivaizdu.


Tik tada nutinka lūžis, mes patys pamatome, jog situacija ne tokia, kokia atrodo. Atsidengiam akis ir suvokiame, kaip viskas atrodo iš tikro. Tik tuo momentu gali būti per vėlu… Ir laikas sugaištas pasirodo toks brangus. O atrodo visą laiką jautėm, kad gal draugai ir yra teisūs, bet save įtikinom, kad čia tik bloga mintis. Kartais reikia sustoti ir tikrai pagalvoti, ar nesame užsidengę akių apie tai, kokioje situacijoje esame.

Palengvinti atsisveikinimą arba pakeisti požiūrį

Kiekvienas momentas gyvenime yra susijęs su prieš tai buvusiu arba su būsimu. Net smulkiausios detalės, tokios kaip šypsena ar pagalba gali pakeisti visą prisiminimų tinklą. Mano nuomone, pirmas momentų priskyrimas būna arba teigiamiems arba neigiamiems prisiminimams. Dažniausiai kažkokią akimirką priskiriame pasiremdami emocine būkle ir visom detalėmis, kurios sukelią tą prisiminimą.

Pastaruoju metu turėjau nemažai atsisveikinimo akimirkų su žmonėmis, kurie tapo ypatingai svarbūs mano gyvenime per trumpą laiką. Pirmoji emociją prisiminimus atsisveikinimą yra liūdesys ir skausmas, aš susiejau tai su neigiamomis emocijomis. Po kurio laiko, kai emocijos buvo nurimusios aš supratau, kad tos neigiamos atsisveikinimo akimirkos yra susijusios su tiek daug teigiamų akimirkų, kurias aš turėjau su sutiktais žmonėmis. Kiek juoko, šypsenų ar tiesiog pasakojamų istorijų. Liūdna yra judėti į priekį nuo vieno gyvenimo periodo prie kito. Vis tik, tai nereiškia, kad judant į priekį, žmones palieki už nugaros. Visi prisiminimai yra su tavimi, visi sukelti jausmai tų akimirkų yra su tavimi, o tie ypatingi žmones – visada tavo širdyje.

Sunkumų mozaika

Sunkumai ar iššūkiai gyvenime ateina vienas po kito. Tikėdamiesi, kad kitas bus lengvesnis, suklystame. Nes praeityje buvę sunkumai atrodo daug lengvesni nei tie, su kuriais susidūriame dabartiniu metu. Ir aš pati save vis motyvuoju, įveikti kliūtį ir tiesiog judėti į priekį, nors ir mažiausiais žingsneliais. Ne visada išeina, ne visada to norisi. Bet per tiek laiko pastebėjau, kad kiekvienas iššūkis prisideda į mano gyvenimo mozaiką, sukuria dar vieną sluoksnį ar padaro dar vieną rėžį. Ir ateityje, kai pasikartoja panašūs sunkumai, jau randu būda, kaip visa tai įveikti. Galbūt mums visiems reikia sunkumų, nes po jų įvertinam kokie spalvoti būna džiaugsmai ir kokios pozityvios laimės akimirkos.

Pasinerti į rudens spalvas

Visi žavisi dailiai sutaršytu rudeniu. Tiksliau ne rudeniu, o ką jis padaro gamtai. Vis girdisi aplink: “Kiek daug spalvų” arba “kaip žavu” ir girdint tai penkioliktą kartą pasidaro nuobodu ir nuvalkiota. Bet iš kitos pusės, gal būtent to žmonėms ir reikia? Pabėgti nuo visų problemų ir rasti bent sekundę pasigrožėti tuo, kas juos supa ir galbūt džiugina.
Tuo momentu trumpam atsisuku į save ir bandau suprasti, kodėl mane tai erzina. Ir po kurio laiko ateina aiškus atsakymas: man pačiai trūksta džiugesio ir aš nebenoriu griebtis rudens jo ieškant. Aš noriu spindėt vidiniu džiaugsmu ir ta liepsenele, kuri manyje dega. Gal atėjo laikas leisti sau pabūti liūdnai, kad galėčiau atrasti ieškomą džiaugsmą.