laužant visuomenės steoretipus arba kaip mėgautis vienatve

Vienas kūrinys, sekęs mane rašant straipsnį:

Vakar po vieno filmo kažkaip susimąsčiau apie tai, ar žmonės moka būti vieni. Tiksliau detaliau susimąsčiau ar aš pati sugebu būti ir mėgautis gyvenimu, kai neturiu antros pusės.

Vis dažniau susitinkant su draugėmis ėmiau pastebėti, kad kiekvieną kartą šmesteli klausimas apie antrąsias puses. Kartais jis būna labai taktiškas, kartais tiesiog tiesmukas. Na, jeigu ne visiškai apie antrąsias puses, tai bent jau apie pasimatymus, susirašinėjimo bičiulius ir panašiai. Ir tik vakar po filmo susimąsčiau, jog net ir tokiuose paprastuose susitikimuose yra daromas spaudimas. Taip, jis nėra akivaizdus, bet jaučiamas. Kiek kartų išėjusi iš susitikimo susimąstydavau, kodėl aš viena/vieniša? Eh… turbūt per daug kartų. Ir tada visai dienai buvo galvoje apmąstymas: ar aš turėčiau pradėti susitikinėti su kažkuo, jog būtų ką papasakoti? O gal aš turėčiau prieštarauti kiekvieną kartą, kai iškyla ši tema? Daug tokių apmąstymų vis kildavo, bet su laiku jie išnykdavo ir vėl įsivyraudavo ramybė. Iki kito tokio susitikimo… Turbūt blogiausi susitikimai yra su giminėmis, kurių nematai itin dažnai. Jų pirmasis arba antrasis klausimas tau visada būna: na, tai jau turi kokį “kavalierių” (vaikiną)? Kažkaip pradžioje to nesureikšmindavau ir tiesiog kažką atsakydavau, bet palaipsniui tai pradėjo erzinti ir net jausti spaudimą. Tad kiekvienas atsakymas tapdavo vis trumpesnis ir konkretesnis,jog nesukeltų jokių kitų pašalinių klausimų.

Manau, ir iš visuomenės pusės visada buvo ir yra spaudimas, jog pora yra tvirtesnis vienetas nei asmuo. Tiksliau tariant, jeigu žmogus nėra santykiuose, kažkas nėra gerai. Vien statistiniai duomenys apie žmonių skaičių užsiregistravusių pažinčių svetainėse yra didžiuliai. Neneigsiu, ir aš ten esu. Kodėl? Ir šis klausimas dažnai užduodamas. Man trūksta tiesiog bendravimo, tokio paprasto pasidalinimo mintimis. Galbūt aš kažkokiu kampu esu įsitikinusi, jog su kiekvienu nauju žmogumi bendraudama tobulėju. Nepaisant to, kokio tipo yra bendravimas, nes ten ir iš nuobodžiausių pokalbių gali pasimokyti. Grįžtant prie visuomenės ir pirmų pažinčių, ne kartą buvau įvairiuose mokymuose ar naujame kolektyve. Ir kai yra išsakoma virtinė paprastų klausimų ir pereinama prie asmeniškų, pirmasis ar vienas iš pirmųjų taip pat būna apie santykius. Ir jei tik pasakai, jog neturi antrosios pusės, žmonių veiduose gali įžvelgti gailestį ir liūdnumą. Bet kodėl? Jeigu man yra gerai, kodėl turėtų manęs gailėtis?

Kadangi jaučiuosi dažniausiai tas žmogus, kuris šiek tiek maištauja ir “eina prieš sistemą”. Po visų tokių apmąstymų nusprendžiau pradėti mokytis. Mokytis gyventi viena. Tenka pripažinti, jog to nemokėjau, dabar po truputį link to judu. Pradžioje suvokimu, kodėl bijau būti viena ir tada galiausiai kokia man nauda iš viso to. Tad, žingsnis po žingsnio link mėgavimosi laiku sau ir didžiavimusi, jog esu Viena.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s