stipriai suspaustos drebančios rankos

Jaučiu kaip nuo įtampos jos tik dar labiau atšalo. Lengvas nestabilumas perėjo į stiprų drebulį. Iš paskutinių jėgų bandau suspausti nekontroliuojamas rankas ir itin giliai įkvėpti… “Kažkaip lengviau” pagalvoja sąmonė, bet drebantis kūnas jos neklauso. “Juk viskas gerai” guodžianti sąmonė vėl bando paveikti, bet nesėkmingai. Kūnas iššaukia tik pačias netinkamiausias mintis: “Daryk ką nors! Dabar!”, nors tai netinkamas laikas, ir tuo labiau vieta. Rankų temperatūra dar labiau krenta, jaučiu kaip palengva pirštų galiukai atsisako mano užgaidoms ir tiesiog nieko nedaro. O sąmonė tik dar griežčiau liepia: “Laikykis, jau tuoj”…

Iš visų jėgų susiimu už galvos, šiandien ji kaip niekad įnirtingai spengia. Ir lėtai pradedu glostyti savo plaukus… Būtent vaikystėje toks veiksmas mane užmigdydavo ir priversdavo nusiraminti, “matyt likę tam tikri įpročiai” pagalvoja sąmonė ir pasiduoda rankos judesiams. Iš lėto šyla kūnas ir lengvėja drebulys. Atrodo vienas veiksmas leido sąmonei ir kūnui susitarti eiti viena linkme. Nuleista galva po truputį kyla į viršų ir akys palengva atsimerkia. Toks ryškus vaizdas atrodo išdegina akis: šviesus kambarys su langu į rytmetį. Kažkokia kitokia ši diena, atrodo, lyg po ilgo laiko sunkumų pradėjo šviesti saulė. Būtent ta saulė, kuri kiekvienu savo prisilietimu sušildo odos lopinėlį ir leidžia tiesiog joje pranykti… bent trumpam.

Vis labiau klausančios rankos švelniai perbraukia veidą, kaklu žemyn ir apkabina pečius. Sąmonė tyli besimėgaudama ir kūnas po truputį prisileidžia šilumą. Lengvai nusvirusi galva ant rankos dar labiau nuramina visą kūną ir leidžia jam lengviau atsikvėpti. Atsitokėjusi sąmonė ištaria: “Dabar – nauja pradžia”.
Rytas. Saulė. Lengvumas. Harmoninga pradžia.

Advertisements