esu laiminga. o tu?

Kai nuostabus rytas prasideda su arbata ir nuoširdžiu pokalbiu ir sedėjimu kiemelyje Mountain View (USA). Vis tik dabar ne apie tai.

Ne visada parodau savo vidų ir visiems pasakau kaip jaučiuosi, bet galbūt visiems ir nereikia žinoti. O šiandien ryte sedėjau lauke ir galvojau kokia laiminga dabar esu ir tam yra tiek beprotiškai daug priežasčių.

Esu laiminga ne tik todėl, kad esu Amerikoje (ir čia šiaip labai faina), bet pagrinde, kad susitikau savo brolį po metų su puse ir atsidūrusi jo aplinkoje bandau kaip galima daugiau visko “sugerti”. Visos šypsenos, geros emocijos, aplinka ir net pokalbiai. Norisi įsiminti konkrečiai viską…

Labai noriu visiems pabrėžti kaip svarbu yra gerbti ir mylėti savo šeimą. Juk būtent jie yra šalia, kai Jums labiausiai reikia. Reikiai nebijoti įsileisti žmones ir sugebėti palaikyti artimą ryšį. Kurti aplink save tokią aplinką, kurioje norėtųsi augti ir tobulėti.

Esu laiminga ir sėkmingai pabaigus universitetaą ir užbaigus dar vieną gyvenimo etapą. Labiausiai didžiuojuosi savimi turbūt dėl to, kad įrodžiau kiek daug galiu padaryti, jeigu užsibrėžiu tam tikslą.

Verta kiekvienam sustoti bent trumpam po didesnio etapo ir pasidžiaugti savimi, kiek daug buvo pasiekta. Reikia ir su kitais pasidalinti savo pasiekimais ir kai jie kažką pasiekti, būti šalia ir taip pat pasidalinti. Kodėl tai svarbu? Nes kiekviena įvertinta akimirka suteikia daugiau žavesio gyvenimui. Mėgautis.

Esu laiminga, kad dabar prasideda kitas gyvenimo etapas ir naujų dalykų pradžia. Juk viskas prasideda nuo mažų žingsnelių.

Įvairūs pokyčiai gyvenime leidžia mums išlipti iš komforto zonos ir pažinti aplinkinį pasaulį. Ir to nereikia bijoti. Reikia žengti žingsnį ir tada jeigu nepatinka, tada tiesiog bandyti kažką kitą.

Apskritai, mėgaukimės savo laime ir eikime pirmyn!

 

neiškant panašumų

Šiandien kažkokia kitokia kelionė buvo viešuoju transportu, po kurio laiko įnykimo į telefoną, sugalvojau pasimėgauti realybe. Padėjau telefoną ir sudėjusi rankas pradėjau žvalgytis aplink.

Šalia manęs sedėjo garbaus amžiaus moteris (“kažkieno močiutė” pagalvojau). Ir iškart žvilgsnis nukrypo į jos rankas, heh..buvo lygiai taip pat sudėtos kaip mano. Tik žinoma, jos rankose amžius buvo labiau matomas. Kiekviena raukšlė matyt slėpė praeities išgyvenimą ar džiaugsmą. Vis tik, jos buvo įsirėžusios į odą.

Tada atkreipiau dėmėsį į jos ūgį. Kadangi sedėjome greta, buvo lengva įvertinti, ji išsitiesusi vos siekė mano petį. Pasijaučiau kaip tikra milžinė. Dabar ji buvo tokio mažo ūgio, o gal jaunystėje buvo aukštesnė net ir už mane. O dabar tiesiog sulysus moteris, su daug vargo mačiusiomis rankomis.

Kai akys nebetirinėjo močiutės bruožų, pažvelgiau į ant rankos esantį laikrodį. Praėjus vos kelioms sekundėms, ji padarė tą patį. Net saulės spinduliai užlingavo taip pat. Močiutė beveik snaudė ir vis prabusdavo autobusui sustojus. Aš bandžiau laikytis, bet ir pati palūžau. Taip api beveik snausdamos ir važiavom. Tuo momentu pagalvojau ir net šiurpas “nubėgo” per nugarą. Atrodo lyg sedėčiau su “ateities” savimi.

Nežinau tiksliai, kur ji važiavo, nes aš išlipau anksčiau. Nesikalbėjom važiuojant, bet jautėsi lyg ji būtų geriausia pakeleivė, kadangi abi elgemės taip pat.

.