taškas ant i

Kartais judant tolyn, mes užsibrėžiam tikslą nebeklibinti praeitis, arba tiesiog pamiršti, kas buvo. Kiek daug žinoma patarlių ar tiesiog pamokymų, jog negalima žiūrėti į ateitį, jei praeitis dar šalia. Vis tik, ar tikrai? Juk kiekvienas jau nutikęs gyvenimo įvykis suformavo mus tokius, kokie esame dabar. Net ir neigiami dalykai padėjo kažko išmokti ir žinoti kaip elgtis ateityje. Manau, kad praeities nereikia pamiršti, o ją reikia gerbti.

Trumpai pasidalinsiu dalimi iš savo praeities. Man atrodo visi esame turėję santykių, kurie nėra pasibaigę laimingai arba draugiškai. Tiksliau tariant, viena ar kita pusė lieka įskaudinta, nesuprasta ir pasimetusi. Ir man taip yra buvę, dar kažkur net yra blog’o įrašas apie visus tuos išgyvenimus, dar daugiau visko yra tiesiog užrašyta ir niekada neviešinta. Grįžtant prie santykių, kai tu lieki tas pasimetęs, būna labai sunku sugrįžti į normalų ritmą ir judėti pirmyn. Kadangi galvoje, dar sukasi mintys apie tą žmogų, net įvairiausios nereikšmingos smulkmenos atrodo jį primena.

O tada viskas eina etapais, pirmas etapas yra šokas. Tu netiki tuo, kas įvyko ir nei galva , nei širdis to nepripažįsta. Vis dar bandai susisiekti, ieškoti kažkokio šiaudo. Tada mintys šoka prie to, jog galbūt čia tau tik pasirodė ir viskas bus gerai. Štai šios mintys yra antras etapas, kuris yra neigimas. Nesinori patikėti tuo, kas įvyko ir vis dar gyveni mintimis, kad viskas pasikeis. Trečias etapas yra suvokimas, pats žodis paaiškina pagrindinę to mintį. Tai laikas, kai visą kūną užlieja įvairiausios emocijos. Pradedant nuo skausmo, likus vienai ar tiesiog paliktai. Tada pereinant prie pykčio, kad tas žmogus neturėjo teisės tavęs palikti. Ar net savigraužos, kai randi begales priežasčių, kodėl tu esi dėl to kaltas. Aš pati šį etapą labai ilgai išgyvenau. Ir pati pirma emocija turbūt užsitesė ilgiausiai, nes jaučiausi visiškai pasimetusi, manau tai buvo empatija. Nesinorėjo valgyti, nesinorėjo kalbėtis su žmonėmis ar užsiimti kažkokiais hobiais. Pamenu, kad net mano mama pasakė, kad tai buvo baisu mane tokią matyti, visiškai į save nepanašią.

Ir galiausiai tada ateina toks susitaikymas. Na, tam gali prireikti laiko ir nemažai apmąstymų, net pokalbio. Vat, po trijų metų galiu pasakyti, kad atėjo susitaikymas. Tai nereiškia, kad tris metus kankinausi, bet atrodė, kad klausimas dar nėra išspręstas ir vis kėlė kažkokių minčių. O vat po trijų metų parašė tas žmogus, paaiškindamas situaciją ir atsiprašydamas. Dabar tikrai galiu pasakyti, kad esu rami. Reikėjo to pasikalbėjimo ir taškų sudėjimo ant i.

Kokia šios istorijos mintis? Nepaisant to, kokie santykiai buvo ar kaip pasibaigė, reikia viską gražiai užbaigti. Esmė yra nepalikti kito žmogaus nežinioje, o išsiaiškinti ir leisti tiek sau, tiek kitam žmogui pradėti kitą etapą.

Advertisements

visiška laisvė besišypsant

Vis dar bandau mintyse sudelioti įspūdžius, kuriuos parsivežiau iš kelionės Amerikoje. Ir dabar jau po truputį norisi pasidalinti atradimais ir potyriais.

Turbūt ne karto Jums teko girdėti žmones, sakančius, kad Amerika yra svajonių šalis ar tiesiog vieta, kur jie norėtų gyventi. Ir priežastys tam yra skirtingos; kas dėl geresnio pragyvenimo; idealizuoto vaizdo; žmonių ar tiesiog kitokios kultūros. Ar aš pati norėčiau ten gyventi? Dar nežinau, bet tai buvo puiki šalis praleisti atostogas.

Kuo mane sužavėjo? Labiausiai patiko aplinkiniai nepažįstami žmonės. Nepaisant to, kaip pati atrodžiau ar kaip jaučiausi, jų šypsena ir pasisveikinimas priversdavo mane nusišypsoti. O tada kažkaip pagerėdavo nuotaika ir norėdavosi kitam perduoti šypseną ir tą gerą emociją. Patiko dar ir tai, kad nusišypsojus į tave niekas keistai nežiūrės ir nelauks šypsenos priežasties. Gali tiesiog būti laimingas ir niekuo nesirūpinti.

Dvi savaitės tokio emocijų laisvumo kažkaip mane sušildė. Iš vidaus jaučiausi ramesnė ir lengviau reiškianti savo būseną. Po kurio laiko nebijojau ar net negalvojau, kas bus jei pakalbinsiu ar nusišypsosiu. Tiesiog visa tai pasidarė įprasta.

Grįžus į Lietuvą supratau, kad būtent to ir reikia lietuviams. Nebijoti vienas kitam nusišypsoti, galiausiai paprasčiausiai pasisveikinti. Juk nieko tokio būti šiek tiek atviresniems pokyčiams ir pasauliui. Žingsnis po žingsnio mums besikeičiant, keičiasi ir aplinka.