.dažna patyčių tema

Vis dažniau paskutiniu metu pastebiu straipsnius apie patyčias. Įvairūs vyresnio amžiaus žmonės iškelia šią problemą bei bando siūlyti įvairius sprendimo būdus. Dažnai pasiūlymai būna papasakoti suaugusiam žmogui ar tiesiog susidurti tiesiogiai su savo engėju ir taip išspręsti problemą.

Vakar traukinyje perskaičiau dar viena straipsnį, jame viskas yra pateikta kiek iš kitos pusės nei dažniausiai matome. Parodoma kaip pats besityčiojantis žmogus turi kitą žmogų kuris jį engia arba tiesiog nerodo meilės. Aiškiau pasakius, jei tave valgo didelė žuvis, ją valgo dar didesnė. Šis pasakymas mane “išmušė iš vėžių” ir privertė susimąstyti…

Tik keli žmonės žino mano pačios istoriją susijusią su patyčiomis. Manau apie tai niekam nepasakojau, nes bandžiau visa tai nuslėpti ir tiesiog kažkur giliai praeityje “uždaryti”. Buvo tam tikras etapas mokykloje, kai mane vis užgauliodavo vyresnė panelė. Tuo metu, tai buvo didžiausia mano patirta baimė. Aš kiekvieną dieną bijojau ir tiesiog nenorėjau eiti į mokyklą. Smurtas būdavo psichologinis: užgauliojo žodžiais, išsireiškimais, grąsino pereiti prie fizinio smurto ir taip viską “išsiaiškinti”. Taip eidavau į mokyklą galvodama, ar tai nebus būtent ta lemtinga diena, kai smurtas pereis į fizinį. Neatsimenu tiksliai ar sakiau kokiam nors suaugusiajam, labai nenorėjau apie tai kalbėti, nes buvau tikra, kad dėl to dar labiau kentėsiu. Labai gerai pamenu, jog eidama namo galvodavau frazes, kuriomis atsikirsiu tai panelei ir viskas užsibaigs. Aš tuo pačiu metu net pradėjau kalbėtis su aplinkiniais ir labiau gilintis į tos panelės gyvenimą bei detales. Paprasta priežastis – ieškojau silpos vietos, jeigu ką… Per tokį domėjimąsi sužinojau, kad ji savo vaikystėje turėjo labai daug problemų ir aš pamačiau, kad turbūt ji nebuvo labai mylima. Nežinau kodėl, bet nuo to momento dingo baimė. Manau suvokiau, kad ji lygiai taip pat pažeidžiama kaip aš ir jos grasinimai galbūt tiesiog dėmesio prašymas. Pamenu, jog ji dar buvo mane užsipuolusi, bet kažką atsakius ir nusijuokus aš nuėjau. Niekada daugiau nepasikartojo joks užgauliojimas.

Sunku ir gėda prisipažinti kitą pusę, apie kurią taip pat nekalbėjau. Buvo laikas mokykloje, kai aš kitus užgauliojau žodžiais. Kurį laiką teisinau save, jog tai buvo jaunystė. Ne, tai buvo bandymas pabėgti nuo savo problemų ir pasirodyti stipriai bei nepažeidžiamai. Dabar tai skamba taip kvailai. Aš labai atsiprašau tų, kuriems teko kentėti mano kažkada išsakytus įžeidžius žodžius. Bandau dabar ties tuo dirbti ir daryti šiandien save bent kiek geresniu žmogumi nei vakar. Vis dar puikiai suprantu, kad “atsikirtimas žodžiais” man atsiranda, kai jaučiuosi puolama arba nesuprasta. Ir tokiu būdu užsidarau siena ir bandau nukreipti dėmesį kitur.

Dėkoju gyvenimui ir jame esantiems žmonėms, kad mane moko būti geresniu žmogumi. Tai nėra lengvas kelias, bet bent mažas žingsnis į priekį gali daug pakeisti.

O apie pačias patyčias. Vaikams ar jaunimui, siūlau pakalbėti su vyresniais žmonėmis apie šią problemą ir nebijoti išsakyti. Ne visada akistata su engėju gali padėti. O tėvams linkiu pakalbėti su savo vaikais ir leisti jiems žinoti, kad esant tokiai bėdai, jie gali saugiai jaustis kalbėdami su jumis.

 

Advertisements