.pralaužiant uždarumo ledus

Keliaujant po skirtingas šalis žmonės manęs klausia apie pačią Lietuvą, o paskui apie joje gyvenančius žmones, tiksliau klausia kokie jie žmones. Dažnai pristatyti Lietuvą būdavo itin lengva, tačiau pačius lietuvius – sunku. Pradžioje galvojau, kad tiesiog sunku apibūdinti žmones, nes niekada jų neanalizavau ir nežiūrėjau, kokiomis savybėmis jie pasireiškia. Vis tik, kuo toliau, tuo labiau pati pastebiu, jog aš vengiau kalbėti šia tema. Paprasčiausiai nemažai neigiamų savybių tinkančių lietuviams turiu ir pati, o kam patinka vardinti savo minusus? Tikrai ne man.

Atėjus supratimui, kokie mano pagrindiniai minusai pamačiau ir žmonių aplinkoje nemažai tokių pat pavyzdžių. Manau didžiausia problema esant bet kokiuose santykiuose su lietuviu (-e) yra jos/jo uždarumas.

Mūsų charakteriai labiausiai susiformuoja vaikystėje, tad pradinis žingsnis atsiranda šeimose, kur mes užaugame. Nekaltinu tėvų, nes jie patys taip augo, viskas susiformavo daug seniau ir pasidarė auklėjimo principas perduodamas iš kartos ir kartą. Manau ir į ateities kartas mes perduosime dalį savybių išmoktų, bet galime bent kažkiek pakeisti situaciją.

Suprantu, kad yra skaitančių skeptikų, kurių pirma mintis buvo: “na mano šeimoje to nebuvo”. Tikrai gali būti, kad auklėjimas buvo kitoks, taip pat gali būti kad nepastebėjote kaip uždarumas buvo sukurtas. Dažniausiai girdimi atvejai šeimoje yra kalbėjimosi stoka. Nuo vaikystės vaikas bando pasakyti savo nuomonę, tada ją girdi bet nereaguoja. Paauglystėje ypač stengiamasi “leisti paaugliui pabūti su savimi” ir kai pats jaunuolis bando kalbėti, tėvai tiesiog numeta problema “brendimui”. Taip pat būna jog šeima turi priimti vienokį ar kitokį sprendimą ir tėvai garsiai diskutuoja ta tema namuose, ir vaikui/ paaugliui pasakant savo nuomonę, jis/ji gauna “sieną” su pasakymu : “čia ne tavo (vaikų) reikalas”. Galbūt ta situacija ir nebuvo galima spręsti su vaiko nuomone, tačiau išklausyti ją yra būtina. Būtina gerbti bei skatinti norą diskutuoti ar pasitarti.

Taip pat lietuvių šeimose pastebėjau problema: gyvenimas su nematomu drambliu. Skamba iš fantazijos skyriaus, bet iš esmės tai parodo jog dažna šeima turi problema, kurią mato ir supranta net ir patys mažiausi vaikai, tačiau apie ją nėra kalbama. Tėvai ginčyjasi, pykstasi, o vaikams šypsomasi ir sakoma, jog viskas yra gerai. Savo patirtimi galiu pasakyti, vaikas pasidaro nuovokus jau labai jaunas, puikiai supranta kad šeimoje nėra viskas gerai, jam/jai reikia išsikalbėti ir su kažkuo pasidalinti kaip jis jaučiasi. Tačiau iš tėvų sulaukia melo ir tvirtai uždarytų durų pokalbiui.

Kaip jūs manot koks žmogus užauga tokioje aplinkoje? Toks kuris bijo sakyti ką galvoja, jog nebūtų atstumtas, toks kuris bijo kalbėtis, nes yra pratęs viską slėpti savyje. Kai tampi suaugusiu žmogumi, gali tai pats pastebėti. Tačiau kai įsiveli į santykius pasidaro beprotiškai sunku, nes uždarumas ir nesidalinimas kelia konfliktus ir mažina poros artumą.

Palinkėčiau ir paprašyčiau visų su savo artimais žmonėmis daugiau dalintis, daugiau kalbėtis ir spręsti visas iškilusias problemas. Neleisti vieni kitiems užsidaryti kiautais ir neleisti tylėti.

G&G Sindikato žodžiais Pabaigai:

“Truputį daugiau jausmo truputį mažiau skausmo
Baimė atsitraukia ir nebe taip kausto
Truputį mažiau gėda truputį mažiau ėda
Tuos kurie tiki todėl išlieka, nepabėga”

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s