.kitų nuomonė ir Karalius Saulė

Iš ankstaus ką tik prasidėjusio ryto pradeda bėgti mintys: “ar tinkamai atrodau kitiems?”, “ar neatrodysiu pasimetusi?”, “ar šiandien mane labiau pastebės?”, “ar sugebėsiu neišsišokti” arba atvirkščiai “ar sugebėsiu išsiskirti iš kitų”. Tiek daug įvairiausių klausimų ir pasvarstymų užgriūna mus vos tik atsibudus ir galvojant ką apsirengti arba kaip susitvarkyti plaukus. Ne visada į tokias mintis atkreipiame dėmesį, jos gali lengvai ateiti ir taip pat lengvai išeiti. Daug šių minčių mums kyla su tikslų įsiteikti kitam žmogui, galbūt ne “įsiteikti” bet būti mėgstamam kitų. Sustokite galvoti. Jaučiu kaip jūsų mintys, kaip ir manosios pradėjo galvoti atsakus tokiems teiginiams. Mano pats pirmasis buvo: “Bet aš nebandau įsiteikti kitiems”. Turbūt ir kelis iš jūsų užklupo panašus pamąstymas. O kodėl mes negalime būti Karalius Saulė, tiesiog suktis aplink savo ašį ir vadovautis tik savo nuomone? Galime, bet tuo atveju teks eiti prieš nusistačiusias ir penkiais sluoksniais apdulkėjusias visuomenės normas.

Kaip visuose gyvenimo srityse, taip ir čia turi atsirasti balansas tarp Karaliaus Saulės (pačio savęs dievinimo) ir kitų nuomonės garbinimo. Juk nesinori pamesti savo galvos besilenkiant visiems pro šalį praeinantiems. Šiame įraše noriu plačiau padiskutuoti, kodėl individai yra linkę prisitaikyti prie masės žmonių nuomonės bei verstis iš kailio pritapdami.

Pirmoji mano pastebėta priežastis yra galvą į smėlį įkišęs strutis. Kitaip tariant, individas išreikšdamas savo nuomonę dažnai bent sekundės dalį pagalvoja ar ji bus daugumos mėgstama ar pasmerkta. Ir būtent per tą sekundės dalį įvyksta svarbiausias procesas, jis nulemia ar žodžiai, nuomonė bus išreikšti garsiai ar nutylėti sau. Turbūt daugelis nuostabiausių idėjų ir išradimų dingo būtent šitame procese. Vien todėl, jog žmonės norėjo pritapti prie kitų ir bijodami išsiskirti iš visumos, nusprendė nutylėti. Būtent todėl šį variantą vadinu galvą į smėlį įkišęs strutis. Galima paminėti daug nuostabių atradėjų, kurių idėjos tais laikais atrodė neįmanomos ir sugalvotos totalaus bepročio. Kaip puiki istorija pasakojo, jeigu Džeimsas Vatas būtų paklusęs visuomenės normoms, jis būtų išradęs ne garų mašina, o tiesiog greitesnį arklį. Ir kiekvienas mažas ar didelis pavyzdys parodo, jog nebijojimas “iškišti galvos” ir išsakyti, ką galvoji gali daug labiau išlaisvinti nei mes prieš tai galvojome. Dabar turėtų būti tas momentas kai galvoje sukasi bent keletas pasiteisinimų kodėl tai gali būti netiesa. Pilnai sutinku, jog ir aš galiu klysti. Vis tik iš mano pusės mąstant, kaip dažnai atsisakome būti savo Karaliumi Saule su įvairiausiais nereikšmingais pasiteisinimais? “Eh, norėjau vesti susirinkimus, bet man būtų nepavykę” ir begalės panašių variantų. Reikia nebijoti žengti tą pirmąjį žingsnį, žingsnį kai tavo nuomonė gali būti išskirtinė, šokiruojanti ar net gi netinkama, nes būtent tuo momentu gali “gimti” kažkas nuostabaus.

Antroji priežastis mūsų priklausomybei nuo kitų žmonių yra nepakankamai. Mes nesakome, ką galvojame, nes nepakankamai savimi pasitikime. O galbūt mūsų pasitikėjimas savimi buvo sugriautas ir prireiks laiko jam atkurti. Mes lenkiamės kitų nuomonėms, nes nepakankamai pasitikime savo sukaupta patirtimi. Arba garbiname kitus žmones, jų pasiekimus, o save laikome maža darbininke skruzdele. Mes kuriame savo gyvenimus pagal kitus, nes nenorime išsiskirti, norime būti pakankamai savo vietoje ir neautralūs. Galima vardinti ir vardinti faktus, kurie pabrėš, kodėl klausomės kitų nuomonės dėl nepakankamumo. Ironiškai, jeigu iš tiesų bent vieną iš variantų mes atitinkame, galiausiai nepakankamai pasijuntame Karaliumi Saule ir nesam pakankamai laimingi. Kitaip tariant, esam nelaimingi ir kaltinam kitus, nes būtent jų nuomone mes pasiklioveme ir štai kur tai atvedė.

Žmonės yra visuomenės dalis, bet nepamirškime kad formulė veikia ir iš kitos pusės, jog visuomenė sudaryta iš individualių žmonių. Reikia išlaisvinti save paklūstant ar laužant normas, nebijant ištraukti galvos iš smėlio ir parodyti ties kur tiksliai pats žiūrite. Palinkėčiau dažniau išreikšti savo nuomone, net jeigu tai reiškia galimybę būti nesuprastam. Visada geriau pasakyti, nei gailėtis, jog nepasakėte. Ir linkiu gyvenime įvesti balansą tarp Karaliaus Saulės ir valdingos kitų žmonių nuomonės. Imkite pakankamai iš gyvenimo, pilnomis saujomis, jog galiausiai stovėtumėte su sauja įvairiausių “vaisių” (patirčių) ir su pasimėgavimu galėtumėte juos ragauti!

Advertisements

.sustoti. viską. išgyventi

Dažna paskutiniu mano pačios savijauta būna sunkumas, ne nuo sunkios rankinės nešiojimo ar po ilgos dienos tvarkantis namus. Tiesiog kūną slegia karščio ir šalčio susidūrimai ir jautiesi lyg neštum didžiulį įsivaizduojamą svorį. Blogiausia, kad tokio svorio negali tiesiog fiziškai nusimesti, reikia suprasti “sunkumo” priežastis, jas išanalizuoti ir sugebėti išspręsti. Manau ne retas žmogus atras sau panašių priežasčių ir galbūt pradės pokytį.

Taigi, pirmoji “plyta” yra nesugebėjimas sustoti. Dabartinė visuomenė mus verčia ir ragina vis greičiau viską daryti. Begalės straipsnių “kaip pasiekti savo karjerą iki 20 ar 25m”, ar kaip išskirtiniai jaunuoliai tampa CEO dar nesulaukę 30m. Kiekviena tokia naujiena yra afišuojama su pabaigoje šmėžuojančiu sakiniu: o ką tu darai savo gyvenime. Na, išsireikšta turbūt gražiau, bet bendros esmės tai nekeičia. Dabartinis žmogus yra priverstas skubėti ir gyventi pagal nustatytą planą: mokykla, universitetas, darbas, vestuvės, vaikai. O jeigu plano nėra laikomasi, iš visų kampų išgirsi priekaištus. O jeigu žmogui tiesiog nesinori skubėti, o norisi išbandyti pasaulį, pažinti mylimą veiklą ar suprasti savo vertę, kas tada? Dažniausiai tokiu atveju žmones pasirenka plaukimą prieš srovę, ir kiekvienas toks variantas mane savotiškai žavi. Kodėl? Nes turi būti drąsus ir ištikimas sau žmogus, jog nebijotum sustoti taip stipriai besisukančiam pasaulyje. Viena trumpa pauzė gali pakeisti žmogaus požiūrį į dabartinę situaciją, emocijas, savitarpio ryšį. Viena trumpa pauzė gali pakeisti mūsų priimama sprendimą ir galbūt pagerinti situacija 180 laipsnių kampu. Tik paprastas klausimas: ar randame laiko sustoti?

Antroji sunkumo “plyta” yra supratimas. Žodis skirtinguose situacijose gali būti suprastas visiškai kitaip. Vienoje situacijoje gali parodyti žmogaus sąmoningumą, kitoje tiesiog žinojimą, bet neveikimą. Kalbant iš sunkumo pusės, žmonės dažniausiai turi supratimą į esamą situaciją. Tai kodėl viskas nevyksta kitaip? Dažnas atvejis, kai bet koks supratimas yra užspaudžiamas daug daug sluoksnių informacijos ir bandoma, jo neiškelti į viršų. Juk kartais sau meluojame: “jeigu nežinome, reiškia neskauda”. Tai ar būtų malonu pasakyti, jog suprantame kokia bloga yra situacija, bet nenorime nieko dėl to daryti? Man asmeniškai tai nepatiktų. Kalbant apie dabartines sunkumo priežastis, pirma ir antra “plytos” puikiai dera, kadangi dažnai suprantame, jog norime daryti viską pagal save ir padaryti reikalingą pauzę, bet nukeliame tai kitam kartui. Labai geras pavyzdys: nusiperkate knygą, kurią labai seniai norėjote perskaityti. Parsinešate namo ir tą patį vakarą įveikėte bent 50 puslapių. Kitą dieną turite planą padaryti “pauzę” nuo visos rutinos ir vėl paskaityti toliau, tačiau išeinate su draugais. Dar kitą vakarą galbūt grįžtate pavargę ir nėra nuotaikos atsiversti. Iš esmės tokia situacija parodo, kad kartais mes sau patiems nerandam laisvos minutes su savo mintimis. Situacijos supratimas gali parodyti mūsų trūkumus, į kuriuos retai žvelgiame su šypsena. Tad dažnai atsiranda akistata ar žiūrime į savo trūkumus ar keičiamės.

Trečioji finalinė plyta turbūt dažna prislėgto žmogaus realybė, aš ją vadinu “viskas gerai”. Šita frazė itin dažnai naudojame anglų kalba kalbančiose šalyse, kai sveikiniesi su žmogumi ir antras klausimas būna kaip sekasi, bet ne todėl kad jie tikrai nori žinoti, tiesiog tai malonaus bendravimo dalis. Pačiais pirmais atvejais sulaukus tokio klausimo pasimečiau ir net skyriau laiko apgalvoti, buvo smagu matyti kito žmogaus visišką pasimetimą. Turbūt jis giliai bijojo, jog iš tiesų pradėsiu pasakoti kaip man sekasi. Dėl frazės “viskas gerai” jau pakankamai seniai esu susimąsčiusi, realiai tokie teigiami žodžiai bet gali slėpti tiek daug skausmo, uždarumo ir galbūt net sielvarto už jų. Paskutiniu metu tokia frazė vartojama, kai norima kuo greičiau užbaigti pokalbį ir išvengti tolesnio bendravimo. Juk jeigu žmogui VISKAS GERAI, tai ko kalbėti toliau ir dar ieškoti kas ne taip. Aš pati ilgą laiką slėpiausi po šiais žodžiais, tiesa sakant labai patogu, bet niekam to nepatariu. Tai nereiškia, jog su kiekvienu žmogumi jums būtina atverti savo širdį ir išsikalbėti, tikrai ne. Iš patirties galiu pasakyti, jog kiekvienas išgyvenimas paslėptas po šiais dvejais žodžiais užkrauna vis nauja svorį ir sunkina kvėpavimą. Anksčiau ar vėliau atsiras akimirka kai viskas tiesiog ištrūks: ašarų, rėkimo ar savęs nekontraliavimo forma. Vaizdelis tikrai ne iš gražiųjų, o ir paskui pakankamai sunku viską vėl sudėlioti į savo vietas. Jautiesi išsibarstęs ir iššvaistęs daugelį progų, kai galėjai su kažkuo nuoširdžiai pakalbėti ir visos šitos emocijos būtų ramios ir išgyventos.

Tad iš viso šito turiu keletą patarimų arba tiesiog galimybių pasikeisti. Nebijokite sustoti, jeigu bent kiek jaučiate, kad jums reikalinga pauzė. Pasimėgaukite kai viskas sukasi tik apie jus ir įvertinkite tos akimirkos žavesį, įkvėpkite gryno oro ir pajuskite kaip plaučiai prisipildo deguonies. Pasinerkite į dabartinę situaciją, supraskite kodėl viskas taip vyksta. Leiskite savo mintims bėgti į įvairius scenarijus ir suprasti tas besikartojančias silpnybes. O tada jau jums spręsti ar imsitės pokyčio ar toliau jums tinka taip gyventi. O svarbiausia, išgyvenkite aplankančias emocijas. Nebijokit pykti, džiaugtis, liūdėti ar tiesiog pabūti vienam. Kiekviena išgyventa emocija padės jums patiems save geriau pažinti, o galiausiai išlaisvins pokalbiui su kitu žmogumi su šiek tiek daugiau nei “viskas gerai”. Nebijokit žengti žingsnio, nes užtenka pačio mažiausio ir viskas prasideda!

.užvaldantis baimės jausmas

Neretai pasitaiko akimirkų, kai tenka eiti į kontaktą su pačiu savimi. Dažniausiai analizavimo tikslais. Taip ir šiandien radau progą pasianalizuoti naujai iškilusias emocijas ir kodėl jos tokios susikūrė. Todėl pagalvojau, kad labai svarbu pakalbėti apie individų vengiamą temą – baimė.

Pasikapstykite po savo praeitį ir sustokite ties įvykiu, kuris jums kėlė baimę. Prisiminkite kūno pašiurpimą, venose sustingusį kraują, tirpstančias kojas ar tiesiog begales keistų minčių skriejančių galvoje. Baimės jausmas nėra nei malonus nei laukiamas, tačiau jis ateina ir praeina taip pat greitai. Kodėl verta apie tai kalbėti? Dažniau apsvarstant savo baimes bus aiški jų atsiradimo priežastis ir kaip galima to išvengti. Tad pradėkime nuo mano trijų dažniau sutinkamų baimių, galbūt patys rasite atitikimų iš savo gyvenimo:

  1. Pradžios baimės.

Baimės rūšis, kai išlipama iš komforto zonos ir yra išbandomas naujas dalykas. Galbūt nauja darbo sritis, nauji santykiai, naujas verslo projektas, galbūt su nauju draugu leidžiamasi į artimesnį kontaktą. Pradžios baimė dažnai kelia nerimą ir susikaustymą, apsvąrstant kaip galbūt bus arba kaip elgtis, jog atrodytume tinkamai. Neretai šita baimė priverčia mus raudonuoti kalbant arba mėtytis mintyse.

Galima baimę sušvelninti labiau savim pasitikint ir besišypsant. Tyrimais įrodyta, jog net nelaimingas žmogus besišypsodamas pakelia savo džiaugsmą bent šiek tiek ir pagamina laimės hormonų. Rekomenduoju pabandyti.

  1. Pasitikėjimo baimė.

Ši baimė dažniausiai pasireiškia mūsų santykiuose su įvairias žmonėmis. Nuo bendravimo pradžios mes bandom atrasti panašių temų, užsiėmimų ar požiūrio taškų. Galiausiai po truputį “įsileidžiame” žmones į savo vidų ir kuriame tarpusavio pasitikėjimą. Tai leidžia laisviau bendrauti, dalintis asmeniškais džiaugsmais ar sunkumais bei stiprinti ryšį su nauju žmogumi. Jeigu pasitikėjimas kitu nutrūksta, pasekmės būna itin skaudžios emociškai, žmogus jaučiasi išduotas, įskaudintas ar net gi išnaudotas. Ne visiems ši baimė yra labai svarbi, dalis žmonių nepasitiki kitais ar neprisiriša, tad netektis būna mažesnė arba ne tokia ryški.

Baimę sušvelninti galima tik bandant pačioje pradžioje labiau susipažinti su žmonėmis. Įsitikinti, kad juo ar ja galima pasitikėti ir nuo to kurti ryšį. Nesakau, jog išvengsite skausmo ar visada bus galima pasitikėti kitu žmogumi, tačiau tai palengvins galima skausmą.

  1. Kaltės baimė.

Pati “nuostabiausia” baimė ėdantį individą iš vidaus. Kaltės baimė susiformuoti gali labai įvairiuose situacijose: nuo pažado neištęsėjimo iki blogo poelgio ar išsigalvojimo. Dažnai patys nepajaučiame kaip šią baimę “maitiname” neigiamomis mintimis ir vis save kaltindami, jog ne taip reikėjo pasielgti. Tada kaltė tik didėja ir vis labiau mus graužia iš vidaus. Beje, pasitaiko atveju jog žmonės neatlieka tam tikrų veiksmų, nes bijo sulaukti kaltės jausmo. Tarkim, žmogus niekada nesakys ką galvoja, kad neįskaudintų kito žmogaus. Ir taip jis išvengs paskui ateinančio kaltės jausmo dėl išsakytų žodžių. Ši baimė dažnai pasitaiko kiekvieno mūsų gyvenimuose ir yra “sveikiausia” iš visų. Kitaip tariant, jeigu bijosime kaltės jausmo tikėtina, jog priimsime tinkamus sprendimus: geriau elgsimės, galvosime ir apie kitus bei būsime nesavanaudiški.

Baimę galima sušvelninti apgalvojant savo veiksmus ir “pasveriant” poelgio rezultatą. Tada pajusime ar būtent taip norime elgtis ir ar mus apgaubs kaltės jausmas.

 

Galėčiau dar vardinti ir vardinti įvairiausias baimes nuo kurių žmones kenčia arba stiprėja. Ir turbūt kiekvienas mano pažįstamas į sąrašą galėtų dar įtraukti bent kelias susijusias su savo gyvenimu. Aš pati iš savo patirties galėčiau palinkėti kantrybės.

Kantrybės suprasti kitus, įsiklausyti, ką jie mums turi pasakyti.

Kantrybės išgirsti save ir kokie mūsų yra norai.

Kantrybės įvertinti rezultatus galimų ištartų žodžius ar padarytų veiksmų.

Kantrybės labiau pažįstant save bei savo aplinką.

Kantrybės pradedant, nes kiekviena pradžia gali pasirodyti sunki, tačiau maži “daigai” – rezultatai, parodys visą sunkų darbą.

.pralaužiant uždarumo ledus

Keliaujant po skirtingas šalis žmonės manęs klausia apie pačią Lietuvą, o paskui apie joje gyvenančius žmones, tiksliau klausia kokie jie žmones. Dažnai pristatyti Lietuvą būdavo itin lengva, tačiau pačius lietuvius – sunku. Pradžioje galvojau, kad tiesiog sunku apibūdinti žmones, nes niekada jų neanalizavau ir nežiūrėjau, kokiomis savybėmis jie pasireiškia. Vis tik, kuo toliau, tuo labiau pati pastebiu, jog aš vengiau kalbėti šia tema. Paprasčiausiai nemažai neigiamų savybių tinkančių lietuviams turiu ir pati, o kam patinka vardinti savo minusus? Tikrai ne man.

Atėjus supratimui, kokie mano pagrindiniai minusai pamačiau ir žmonių aplinkoje nemažai tokių pat pavyzdžių. Manau didžiausia problema esant bet kokiuose santykiuose su lietuviu (-e) yra jos/jo uždarumas.

Mūsų charakteriai labiausiai susiformuoja vaikystėje, tad pradinis žingsnis atsiranda šeimose, kur mes užaugame. Nekaltinu tėvų, nes jie patys taip augo, viskas susiformavo daug seniau ir pasidarė auklėjimo principas perduodamas iš kartos ir kartą. Manau ir į ateities kartas mes perduosime dalį savybių išmoktų, bet galime bent kažkiek pakeisti situaciją.

Suprantu, kad yra skaitančių skeptikų, kurių pirma mintis buvo: “na mano šeimoje to nebuvo”. Tikrai gali būti, kad auklėjimas buvo kitoks, taip pat gali būti kad nepastebėjote kaip uždarumas buvo sukurtas. Dažniausiai girdimi atvejai šeimoje yra kalbėjimosi stoka. Nuo vaikystės vaikas bando pasakyti savo nuomonę, tada ją girdi bet nereaguoja. Paauglystėje ypač stengiamasi “leisti paaugliui pabūti su savimi” ir kai pats jaunuolis bando kalbėti, tėvai tiesiog numeta problema “brendimui”. Taip pat būna jog šeima turi priimti vienokį ar kitokį sprendimą ir tėvai garsiai diskutuoja ta tema namuose, ir vaikui/ paaugliui pasakant savo nuomonę, jis/ji gauna “sieną” su pasakymu : “čia ne tavo (vaikų) reikalas”. Galbūt ta situacija ir nebuvo galima spręsti su vaiko nuomone, tačiau išklausyti ją yra būtina. Būtina gerbti bei skatinti norą diskutuoti ar pasitarti.

Taip pat lietuvių šeimose pastebėjau problema: gyvenimas su nematomu drambliu. Skamba iš fantazijos skyriaus, bet iš esmės tai parodo jog dažna šeima turi problema, kurią mato ir supranta net ir patys mažiausi vaikai, tačiau apie ją nėra kalbama. Tėvai ginčyjasi, pykstasi, o vaikams šypsomasi ir sakoma, jog viskas yra gerai. Savo patirtimi galiu pasakyti, vaikas pasidaro nuovokus jau labai jaunas, puikiai supranta kad šeimoje nėra viskas gerai, jam/jai reikia išsikalbėti ir su kažkuo pasidalinti kaip jis jaučiasi. Tačiau iš tėvų sulaukia melo ir tvirtai uždarytų durų pokalbiui.

Kaip jūs manot koks žmogus užauga tokioje aplinkoje? Toks kuris bijo sakyti ką galvoja, jog nebūtų atstumtas, toks kuris bijo kalbėtis, nes yra pratęs viską slėpti savyje. Kai tampi suaugusiu žmogumi, gali tai pats pastebėti. Tačiau kai įsiveli į santykius pasidaro beprotiškai sunku, nes uždarumas ir nesidalinimas kelia konfliktus ir mažina poros artumą.

Palinkėčiau ir paprašyčiau visų su savo artimais žmonėmis daugiau dalintis, daugiau kalbėtis ir spręsti visas iškilusias problemas. Neleisti vieni kitiems užsidaryti kiautais ir neleisti tylėti.

G&G Sindikato žodžiais Pabaigai:

“Truputį daugiau jausmo truputį mažiau skausmo
Baimė atsitraukia ir nebe taip kausto
Truputį mažiau gėda truputį mažiau ėda
Tuos kurie tiki todėl išlieka, nepabėga”

.noriu Tau papasakoti

Gyvenimas susideda iš daug smulkių detalių: aplinkos, sutiktų žmonių, mūsų pačių priimtų sprendimų, sukurtų santykių ir begalės kitų dalykų. Būtų galima svarstyti, kokią vertę kiekvienas iš šių komponentų turi mūsų gyvenimo posūkiams ar tolesniai eigai, tačiau tai pakankamais individualus dalykas. Vienam žmogui didelę vertę teikia jo paties daromi sprendimai ir kuriamas gyvenimas, kiti vis gi negali gyventi vieni patys, jiems būtini santykiai su kitais žmonėmis. Šį kartą šiek tiek daugiau apie santykių kūrimą porose, kuris man asmeniškai yra didelės vertės komponentas gyvenimo eigoje.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vienišiems žmonėms poros santykiai atrodo paprastas dalykas. Ir tada pradedama galvoti, kad jeigu tik žmogus būtų santykiuose, viskas gyvenime būtų daug paprasčiau ir lengviau. Ne visai taip yra. Pačioje santykių pradžioje dažniausiai viskas einasi pakankamai lengvai. Tiek vienas, tiek kitas žmogus bando parodyti savo gerąsias puses ir sužavėti patinkantį žmogų. Atsiranda daug pirmųjų patirčių: pirmasis prisilietimas, pirmasis bučinys, pirmasis apkabinimas. Būtent šie dalykai, kuria vis stipresnį tarpusavio ryšį. Ir palengva visos šios patirtys lipdo santykių mozaiką, kitaip tariant vyksta “pamatų klojimas”. Net pačioje pradžioje žmonės neparodo iš tiesų kokie jie yra, juk nesinori pulti sakyti, kokias neigiamas savybes turi ir kodėl su manim neverta būti. Stengiesi rodyti teigiamas puses ir apskritai vertini viską, kas su tuo žmogumi yra susiję. Labai tinkamas išsireiškimas tam laikotarpiui yra “skrajojimas padebesiais”.

Tuomet einant laikui, kurį leidžiate kartu į gyvenimą įsispraudžia didesnė dalis rutinos, ypač apsigyvenus kartu. Mylimą žmogų matote vis dažniau ir žinote, ką jis mėgsta, ko negali pakęsti, kada gers kavą ar arbatą ir būtent iš kokio puodelio. Tam tikros žmogaus savybės nebekelia juoko, o kartais sukelia susierzinimą ir dirglumą. Visa tai nutinka, nes pradedame kitą žmogų labai artimai pažinti. Tuo pat metu santykiai pradeda remtis ne tik į jausmus ar pirmus kartus, bet į sugebėjimą bendradarbiauti bei suprasti vienas kitą.

Taip ir priėjau prie pagrindinės dalies, ilgesniuose santykiuose yra labai svarbus tarpusavio bendradarbiavimas. (Žinau, kad skamba kaip įmonių ryšys). Iš esmės šita frazė apimą didelę dalį, todėl patogiausia ją naudoti. Naudoju žodį “tarpusavio”, nes būtent tai parodo jog ryšys bei atgalinis ryšys turi būti iš abiejų pusių. Negali tik vienas kalbėti, o kitas klausyti. Abu žmonės poroje turi išmokti klausytis, išgirsti ir kalbėtis. O “bendradarbiavimas” man labiausiai asocijuojasi su sugebėjimu kartu veikti. Bendrai paėmus visą frazę, ji parodo, kad poroje turėtų būti ne du individualūs žmonės, bet abu dirbantys vieno tikslo link.   

Ilgametėms poroms ir naujai pradedantiems pagrindinis patarimas yra skirti savo porai laiko. Ne paprastai pasedėti ir pažiūrėti televizorių ar sedėti telefonuose. O pasikalbėti kaip sekasi, ar kažką kartu veikti, jog būtų kuriamas laikas kartu.

Taip pat siūlau naudoti tam tikras taisykles ar tiesiog praktikas santykiuose. Tarkim vakarais apkalbėti kaip sekėsi tą dieną arba sugalvoti veiklą, kuria abu mėgautumėtės.

Nepamirškit, kad vienas mažas žingsnis gali teigiamai paveikti santykius. O trumpas pokalbis prideda ne tik tarpusavio supratimo, bet ir stipriną esančią meilę.

.užgožiantis tuštumos karštis

Toks keistas jausmas, kai po visą kūną pradeda “bėgioti” karštis. Nuo kojų pirštų galiukų iki susikūprinusių pečių ir nuleistos galvos. Karštis apima kūną ir pradeda jį stipriau virpinti. Tik šį kartą visa tai ne iš jaudulio ar laimės. Kažkoks kitoks jausmas dabar užgožia visą kūną. Minios tuštuma apglėbia Jos jauną kūną.

Ji norisi šaukti, kaip karšta ir kaip viskas viduje dega, bet atrodo lūpos užsiūtos ir nei garsas neišsprūsta iš merginos stipriai suspaustų lūpų. Visus aplinkui esančius ji atstumia ir liepia atsitraukti, o iš tiesų beprotiškai trokšta vieno žmogaus atsisukimo atgal ir bent vieno apkabinimo.

Sėdi Ji visa tamsoje, bando bent kvėpuoti giliau ir nusiraminti, bet mintys vis gražina į pradžią ir karštis užpildo kūną. Fone skamba nuvalkiota lyriška muzika, kuri dabar tik erzina ir nelengvina situacijos. Ji sviedžia tuščią stiklinę link kolonėlės, kad viskas pagaliau užtiltų. Jog Ji galėtų pasinerti į tobulą tylą, kuri galbūt užpildys esančią tuštumą. 

Laikas sustoja ir pati muzika savaime nutyla, o gal ji dar groja tik atsiranda visiška tyla. Nebėra ir kambario, kuriame Ji sedėjo susigūžusi. Palengva grįžta realybė ir autobuso šurmulys, kuriame Ji sėdi. Mergina nusišypso kitiems bendrakeleiviams, nors viduje vis dar karštis ir palūžusi siela.

.dažna patyčių tema

Vis dažniau paskutiniu metu pastebiu straipsnius apie patyčias. Įvairūs vyresnio amžiaus žmonės iškelia šią problemą bei bando siūlyti įvairius sprendimo būdus. Dažnai pasiūlymai būna papasakoti suaugusiam žmogui ar tiesiog susidurti tiesiogiai su savo engėju ir taip išspręsti problemą.

Vakar traukinyje perskaičiau dar viena straipsnį, jame viskas yra pateikta kiek iš kitos pusės nei dažniausiai matome. Parodoma kaip pats besityčiojantis žmogus turi kitą žmogų kuris jį engia arba tiesiog nerodo meilės. Aiškiau pasakius, jei tave valgo didelė žuvis, ją valgo dar didesnė. Šis pasakymas mane “išmušė iš vėžių” ir privertė susimąstyti…

Tik keli žmonės žino mano pačios istoriją susijusią su patyčiomis. Manau apie tai niekam nepasakojau, nes bandžiau visa tai nuslėpti ir tiesiog kažkur giliai praeityje “uždaryti”. Buvo tam tikras etapas mokykloje, kai mane vis užgauliodavo vyresnė panelė. Tuo metu, tai buvo didžiausia mano patirta baimė. Aš kiekvieną dieną bijojau ir tiesiog nenorėjau eiti į mokyklą. Smurtas būdavo psichologinis: užgauliojo žodžiais, išsireiškimais, grąsino pereiti prie fizinio smurto ir taip viską “išsiaiškinti”. Taip eidavau į mokyklą galvodama, ar tai nebus būtent ta lemtinga diena, kai smurtas pereis į fizinį. Neatsimenu tiksliai ar sakiau kokiam nors suaugusiajam, labai nenorėjau apie tai kalbėti, nes buvau tikra, kad dėl to dar labiau kentėsiu. Labai gerai pamenu, jog eidama namo galvodavau frazes, kuriomis atsikirsiu tai panelei ir viskas užsibaigs. Aš tuo pačiu metu net pradėjau kalbėtis su aplinkiniais ir labiau gilintis į tos panelės gyvenimą bei detales. Paprasta priežastis – ieškojau silpos vietos, jeigu ką… Per tokį domėjimąsi sužinojau, kad ji savo vaikystėje turėjo labai daug problemų ir aš pamačiau, kad turbūt ji nebuvo labai mylima. Nežinau kodėl, bet nuo to momento dingo baimė. Manau suvokiau, kad ji lygiai taip pat pažeidžiama kaip aš ir jos grasinimai galbūt tiesiog dėmesio prašymas. Pamenu, jog ji dar buvo mane užsipuolusi, bet kažką atsakius ir nusijuokus aš nuėjau. Niekada daugiau nepasikartojo joks užgauliojimas.

Sunku ir gėda prisipažinti kitą pusę, apie kurią taip pat nekalbėjau. Buvo laikas mokykloje, kai aš kitus užgauliojau žodžiais. Kurį laiką teisinau save, jog tai buvo jaunystė. Ne, tai buvo bandymas pabėgti nuo savo problemų ir pasirodyti stipriai bei nepažeidžiamai. Dabar tai skamba taip kvailai. Aš labai atsiprašau tų, kuriems teko kentėti mano kažkada išsakytus įžeidžius žodžius. Bandau dabar ties tuo dirbti ir daryti šiandien save bent kiek geresniu žmogumi nei vakar. Vis dar puikiai suprantu, kad “atsikirtimas žodžiais” man atsiranda, kai jaučiuosi puolama arba nesuprasta. Ir tokiu būdu užsidarau siena ir bandau nukreipti dėmesį kitur.

Dėkoju gyvenimui ir jame esantiems žmonėms, kad mane moko būti geresniu žmogumi. Tai nėra lengvas kelias, bet bent mažas žingsnis į priekį gali daug pakeisti.

O apie pačias patyčias. Vaikams ar jaunimui, siūlau pakalbėti su vyresniais žmonėmis apie šią problemą ir nebijoti išsakyti. Ne visada akistata su engėju gali padėti. O tėvams linkiu pakalbėti su savo vaikais ir leisti jiems žinoti, kad esant tokiai bėdai, jie gali saugiai jaustis kalbėdami su jumis.

 

.atspindys į kitą

Tikiuosi, jog vieną dieną atsikelsiu ir suvoksiu, kas aš esu ir kuo noriu būti. Taip taip, aš puikiai žinau, kad tai yra nereali svajonė, kuri nieko nedarant neišsipildys. Tad save skatinu labiau save pažinti skirtingose srityse. Naujos veiklos po darbo, kitokie nauji žmonės ir visas plečiamas akiratis. Pradžiai papasakosiu trumpą istoriją susijusią su savęs pažinimu.

Vieną vakarą sugalvojau susitikti su savo gera drauge ir kita jos drauge, kurios net nepažįstu. Prisipažinsiu, man patinka susipažinti su naujais žmonėmis, tik tenka kiekvieną kartą perlipti per save galvojant ką pasakyti, kaip pasakyti ir galiausiai, kokia aš pasirodysiu. Tad tą vakarą lygiai taip pat žvelgiau į naująjį žmogą, nerimavau ir taip nenorėjau bendrauti po ilgos ir sunkios darbo dienos.

Su tokia “motyvacija” įėjau į kavinukę ir tikėjausi blogiausio. Pačioje pradžioje stengiausi mažiau kalbėti, daugiau įsiklausyti ir stebėti situaciją. Tiesą sakant, dėl nepažįstamos panelės taip klydau… Ji buvo būtent tas žmogus, kurį aš turėjau sutikti. Nenustygstanti vietoje ir vis turinti ką papasakoti. Pilna emocijų ir tokių linksmų išsireiškimų ir vis tauškianti. Tas vakaras buvo toks malonus ir geras. Būtent toje panelėje pamačiau save, tiksliau tokią, kuria save laikau. Dabar galbūt ta liepsnelė šiek tiek pridujus ir ją reikia atgaivinti. Kadangi trūksta to spragsėjimo, džiaugsmo, šypsenos ir nenusedėjimo vietoje.

Tokia trumpa istorija parodo, kad dažnai kiti žmonės yra mūsų atspindžiai. Nebūtinai pilnas atvaizdas yra matomas, gali būti maža ar didesnė dalis, kuri atsispindi. Tai ne tik padeda pamatyti dabartinę situaciją, bet ir leidžia susimąstyti koks norėtum būti ar buvai. Ir galbūt susidėlioti mintis, ar judi ta linkme, kuria norėtum.

Man taip pat yra buvę, jog “atspindys” būna neigiamas. Iš kito žmogaus elgsenos gali pastebėti savo ydas. Buvo laikas, kai kartais paveluodavau į susitikimus su draugais, kolegomis ir nemačiau tame bėdos. O buvo situacija kai turėjome daryti projektą su didesne dalimi žmonių ir jų vėlavimas tiesiog visus varė iš proto. Tada pasijutau kitoje barikadų pusėje ir labai aiškiai pamačiau savo elgesio atspindį.

Pagrindinė mintis iš viso šito turbūt būtų pakankamai paprasta. Nevenkite atidžiai stebėti kitus žmones ir jų elgseną, ypač jei visa tai sukelia emocijų. Būtent tokios situacijos gali parodyti dalį jūsų pačių.

.leisk tau pasakysiu kaip jaučiuosi

Paprasti ir atrodo visiems suvokiami skirtumai, tačiau ne taip dažnai aptariami. Šį kartą apie atvirus vaikus ir uždarus suaugusiuosius.

Ne kartą girdėjau kitus sakant bei pati savo blog’e pasakojau, kad maži vaikai geriausiai išreiškia savo emocijas bei pasako, ką galvoja. Jie nebijo pasakyti bei parodyti, jog jie pyksta. Taip pat nebijo nuoširdžiai džiaugtis, jei ta akimirka juos džiugina. O kaip tuo tarpu yra su suaugusiais? Juk kuo toliau nuo vaikystės, tuo labiau suvaržyti bei apriboti jie darosi.

Kodėl taip yra? Būdami vaikais lengvai ir suprantamai išreiškiame savo emocijas. Tik šių veiksmų procese, atsiranda vyresnio amžiaus žmogus ir liepia taip garsiai nesidžiaugti ar taip akivaizdžiai nepykti. Būtent tada susikerta laisvė ir visuomenės standartai.  Tiksliau tariant, tas jaunas ir ekspresyvus vaikas yra išmokomas elgtis pagal visų suaugusiųjų standartus. O tie standartai pakankamai paprasti: išgyvenimus pasilikti sau, nepasakoti bei nereikšti savo emocijų kitiems. Niekas nekalba konkrečiai, kad to reikalauja, tačiau žmonės savo veiksmais parodo, jog kiekvienas jaunas žmogus turėtų laikytis tokių normų.

Tokie standartai kiekvieną žmogų priverčia tapti pilka mase. Taip pat apsunkina ir asmeninį gyvenimą, nes suaugus tampa sunku išreikšti ir suprasti emocijas. Tuo labiau, tampa sunku dalintis savo emocijomis su kitais ir paaiškinti, kodėl būtent taip elgiamės.

Palinkėčiau kiekvienam spręsti šią rimtą problemą ir bandyti kalbėti su artimais žmonėmis atviriau. Pasakyti kaip jaučiamės ir kodėl taip yra. Juk draugystė ar santykiai yra dalinamasis emocijų bei išgyvenimų. Esam tam, kad vieni kitus palaikytumėm.

 


 

Ir trumpas nugirstas pokalbis, kuris sukėlė minčių bangą. Troleibuse važiavo moteris su savo 4-5 m. mergaite. Ir mama paklausė dukros:
– Kaip tau praėjo diena darželyje?

Mergaitė nepasimetusi pasakė:
– Oi labai puikiai. Mantas visai mielas pasirodė, nes užleido vietą atsisėsti prie mano mėgstamiausio stalo. Tomas irgi buvo labai geras, nes šiandien man atidavė savo sausainį

O tada tęsdama savo geros nuotaikos bangą mergaitė ištarė:
– Mamyte, o čia jau mūsų stotelė? Paskui ne ten išlipsim ir reiks labai daug eiti. Nenoriu eiti, šiandien taip pervargau slidinėdama.

 

.nemalonus atspindys

Šiandien jaučiuosi pasimetusi ir itin nesava, net savimi nusivylusi.  Visa tai sukelė šokia tokia situacija, kurią iš dalies sunku papasakoti kažkam. Dar sunkiau ją papasakoti visiems.

Manau, jog nuo mokyklos laikų buvau įpratusi naudoti puolimą kaip gynybos formą. Ir daug metų iš eilės tokiu mąstymu ir vadovavausi. Kuo toliau, tuo labiau supratau, jog tai yra blogas mąstymas. O aišku, jog atėjus suvokimui, bandžiau keistis ar bent jau save įtikinau, jog pasikeičiau. Atrodė, jog neatkertu į kitų žmonių žodžius, taip bandydama save apsiginti. Ir dabar, kai man 23 metai, iš kelių žmonių sulaukiau pasakymo, jog esu kandi ir beveik peržengiu galimą juokavimo ribą. Tiesą sakant išgirdus tokius žodžius, pasijutau kaip nesvarumo būsenoje. Negalėjau patikėti, kad aš vis dar taip pat elgiuosi kaip prieš kurį laiką ir nė velnio nesu pasikeitusi. Man pačiai atrodė, jog bandau elgtis kaip įmanoma geriau bei teisingiau. Vis gi dabartinė situacija parodė, jog vis dar kandžiai atsakau į įvairius išsireiškimus bei “patraukiu per dantį” beveik peržengdama ribą. Nemeluosiu, gėda išgirsti ir suvokti, jog tu toks žmogus.

Kodėl visa tai pasakoju Tau/Jums? Tiesa sakant, manau jog pirmas žingsnis pradedant keistis yra pripažinti sau, jog dabartinė situacija manęs netenkina. Tiksliau tariant, aš nenoriu būti toks atspindys, kokį dabar mato žmonės. O pripažįstant tai ne tik sau, bet ir garsiai, padeda žengti tvirtesnį žingsnį pasikeitimo link.
O visam šitam reikalui, norėčiau pritaikyti frazę: “rytoj būti šiek tiek tobulesne vakarykšte savo versija”.