.pralaužiant uždarumo ledus

Keliaujant po skirtingas šalis žmonės manęs klausia apie pačią Lietuvą, o paskui apie joje gyvenančius žmones, tiksliau klausia kokie jie žmones. Dažnai pristatyti Lietuvą būdavo itin lengva, tačiau pačius lietuvius – sunku. Pradžioje galvojau, kad tiesiog sunku apibūdinti žmones, nes niekada jų neanalizavau ir nežiūrėjau, kokiomis savybėmis jie pasireiškia. Vis tik, kuo toliau, tuo labiau pati pastebiu, jog aš vengiau kalbėti šia tema. Paprasčiausiai nemažai neigiamų savybių tinkančių lietuviams turiu ir pati, o kam patinka vardinti savo minusus? Tikrai ne man.

Atėjus supratimui, kokie mano pagrindiniai minusai pamačiau ir žmonių aplinkoje nemažai tokių pat pavyzdžių. Manau didžiausia problema esant bet kokiuose santykiuose su lietuviu (-e) yra jos/jo uždarumas.

Mūsų charakteriai labiausiai susiformuoja vaikystėje, tad pradinis žingsnis atsiranda šeimose, kur mes užaugame. Nekaltinu tėvų, nes jie patys taip augo, viskas susiformavo daug seniau ir pasidarė auklėjimo principas perduodamas iš kartos ir kartą. Manau ir į ateities kartas mes perduosime dalį savybių išmoktų, bet galime bent kažkiek pakeisti situaciją.

Suprantu, kad yra skaitančių skeptikų, kurių pirma mintis buvo: “na mano šeimoje to nebuvo”. Tikrai gali būti, kad auklėjimas buvo kitoks, taip pat gali būti kad nepastebėjote kaip uždarumas buvo sukurtas. Dažniausiai girdimi atvejai šeimoje yra kalbėjimosi stoka. Nuo vaikystės vaikas bando pasakyti savo nuomonę, tada ją girdi bet nereaguoja. Paauglystėje ypač stengiamasi “leisti paaugliui pabūti su savimi” ir kai pats jaunuolis bando kalbėti, tėvai tiesiog numeta problema “brendimui”. Taip pat būna jog šeima turi priimti vienokį ar kitokį sprendimą ir tėvai garsiai diskutuoja ta tema namuose, ir vaikui/ paaugliui pasakant savo nuomonę, jis/ji gauna “sieną” su pasakymu : “čia ne tavo (vaikų) reikalas”. Galbūt ta situacija ir nebuvo galima spręsti su vaiko nuomone, tačiau išklausyti ją yra būtina. Būtina gerbti bei skatinti norą diskutuoti ar pasitarti.

Taip pat lietuvių šeimose pastebėjau problema: gyvenimas su nematomu drambliu. Skamba iš fantazijos skyriaus, bet iš esmės tai parodo jog dažna šeima turi problema, kurią mato ir supranta net ir patys mažiausi vaikai, tačiau apie ją nėra kalbama. Tėvai ginčyjasi, pykstasi, o vaikams šypsomasi ir sakoma, jog viskas yra gerai. Savo patirtimi galiu pasakyti, vaikas pasidaro nuovokus jau labai jaunas, puikiai supranta kad šeimoje nėra viskas gerai, jam/jai reikia išsikalbėti ir su kažkuo pasidalinti kaip jis jaučiasi. Tačiau iš tėvų sulaukia melo ir tvirtai uždarytų durų pokalbiui.

Kaip jūs manot koks žmogus užauga tokioje aplinkoje? Toks kuris bijo sakyti ką galvoja, jog nebūtų atstumtas, toks kuris bijo kalbėtis, nes yra pratęs viską slėpti savyje. Kai tampi suaugusiu žmogumi, gali tai pats pastebėti. Tačiau kai įsiveli į santykius pasidaro beprotiškai sunku, nes uždarumas ir nesidalinimas kelia konfliktus ir mažina poros artumą.

Palinkėčiau ir paprašyčiau visų su savo artimais žmonėmis daugiau dalintis, daugiau kalbėtis ir spręsti visas iškilusias problemas. Neleisti vieni kitiems užsidaryti kiautais ir neleisti tylėti.

G&G Sindikato žodžiais Pabaigai:

“Truputį daugiau jausmo truputį mažiau skausmo
Baimė atsitraukia ir nebe taip kausto
Truputį mažiau gėda truputį mažiau ėda
Tuos kurie tiki todėl išlieka, nepabėga”

Advertisements

.noriu Tau papasakoti

Gyvenimas susideda iš daug smulkių detalių: aplinkos, sutiktų žmonių, mūsų pačių priimtų sprendimų, sukurtų santykių ir begalės kitų dalykų. Būtų galima svarstyti, kokią vertę kiekvienas iš šių komponentų turi mūsų gyvenimo posūkiams ar tolesniai eigai, tačiau tai pakankamais individualus dalykas. Vienam žmogui didelę vertę teikia jo paties daromi sprendimai ir kuriamas gyvenimas, kiti vis gi negali gyventi vieni patys, jiems būtini santykiai su kitais žmonėmis. Šį kartą šiek tiek daugiau apie santykių kūrimą porose, kuris man asmeniškai yra didelės vertės komponentas gyvenimo eigoje.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vienišiems žmonėms poros santykiai atrodo paprastas dalykas. Ir tada pradedama galvoti, kad jeigu tik žmogus būtų santykiuose, viskas gyvenime būtų daug paprasčiau ir lengviau. Ne visai taip yra. Pačioje santykių pradžioje dažniausiai viskas einasi pakankamai lengvai. Tiek vienas, tiek kitas žmogus bando parodyti savo gerąsias puses ir sužavėti patinkantį žmogų. Atsiranda daug pirmųjų patirčių: pirmasis prisilietimas, pirmasis bučinys, pirmasis apkabinimas. Būtent šie dalykai, kuria vis stipresnį tarpusavio ryšį. Ir palengva visos šios patirtys lipdo santykių mozaiką, kitaip tariant vyksta “pamatų klojimas”. Net pačioje pradžioje žmonės neparodo iš tiesų kokie jie yra, juk nesinori pulti sakyti, kokias neigiamas savybes turi ir kodėl su manim neverta būti. Stengiesi rodyti teigiamas puses ir apskritai vertini viską, kas su tuo žmogumi yra susiję. Labai tinkamas išsireiškimas tam laikotarpiui yra “skrajojimas padebesiais”.

Tuomet einant laikui, kurį leidžiate kartu į gyvenimą įsispraudžia didesnė dalis rutinos, ypač apsigyvenus kartu. Mylimą žmogų matote vis dažniau ir žinote, ką jis mėgsta, ko negali pakęsti, kada gers kavą ar arbatą ir būtent iš kokio puodelio. Tam tikros žmogaus savybės nebekelia juoko, o kartais sukelia susierzinimą ir dirglumą. Visa tai nutinka, nes pradedame kitą žmogų labai artimai pažinti. Tuo pat metu santykiai pradeda remtis ne tik į jausmus ar pirmus kartus, bet į sugebėjimą bendradarbiauti bei suprasti vienas kitą.

Taip ir priėjau prie pagrindinės dalies, ilgesniuose santykiuose yra labai svarbus tarpusavio bendradarbiavimas. (Žinau, kad skamba kaip įmonių ryšys). Iš esmės šita frazė apimą didelę dalį, todėl patogiausia ją naudoti. Naudoju žodį “tarpusavio”, nes būtent tai parodo jog ryšys bei atgalinis ryšys turi būti iš abiejų pusių. Negali tik vienas kalbėti, o kitas klausyti. Abu žmonės poroje turi išmokti klausytis, išgirsti ir kalbėtis. O “bendradarbiavimas” man labiausiai asocijuojasi su sugebėjimu kartu veikti. Bendrai paėmus visą frazę, ji parodo, kad poroje turėtų būti ne du individualūs žmonės, bet abu dirbantys vieno tikslo link.   

Ilgametėms poroms ir naujai pradedantiems pagrindinis patarimas yra skirti savo porai laiko. Ne paprastai pasedėti ir pažiūrėti televizorių ar sedėti telefonuose. O pasikalbėti kaip sekasi, ar kažką kartu veikti, jog būtų kuriamas laikas kartu.

Taip pat siūlau naudoti tam tikras taisykles ar tiesiog praktikas santykiuose. Tarkim vakarais apkalbėti kaip sekėsi tą dieną arba sugalvoti veiklą, kuria abu mėgautumėtės.

Nepamirškit, kad vienas mažas žingsnis gali teigiamai paveikti santykius. O trumpas pokalbis prideda ne tik tarpusavio supratimo, bet ir stipriną esančią meilę.

.užgožiantis tuštumos karštis

Toks keistas jausmas, kai po visą kūną pradeda “bėgioti” karštis. Nuo kojų pirštų galiukų iki susikūprinusių pečių ir nuleistos galvos. Karštis apima kūną ir pradeda jį stipriau virpinti. Tik šį kartą visa tai ne iš jaudulio ar laimės. Kažkoks kitoks jausmas dabar užgožia visą kūną. Minios tuštuma apglėbia Jos jauną kūną.

Ji norisi šaukti, kaip karšta ir kaip viskas viduje dega, bet atrodo lūpos užsiūtos ir nei garsas neišsprūsta iš merginos stipriai suspaustų lūpų. Visus aplinkui esančius ji atstumia ir liepia atsitraukti, o iš tiesų beprotiškai trokšta vieno žmogaus atsisukimo atgal ir bent vieno apkabinimo.

Sėdi Ji visa tamsoje, bando bent kvėpuoti giliau ir nusiraminti, bet mintys vis gražina į pradžią ir karštis užpildo kūną. Fone skamba nuvalkiota lyriška muzika, kuri dabar tik erzina ir nelengvina situacijos. Ji sviedžia tuščią stiklinę link kolonėlės, kad viskas pagaliau užtiltų. Jog Ji galėtų pasinerti į tobulą tylą, kuri galbūt užpildys esančią tuštumą. 

Laikas sustoja ir pati muzika savaime nutyla, o gal ji dar groja tik atsiranda visiška tyla. Nebėra ir kambario, kuriame Ji sedėjo susigūžusi. Palengva grįžta realybė ir autobuso šurmulys, kuriame Ji sėdi. Mergina nusišypso kitiems bendrakeleiviams, nors viduje vis dar karštis ir palūžusi siela.

.dažna patyčių tema

Vis dažniau paskutiniu metu pastebiu straipsnius apie patyčias. Įvairūs vyresnio amžiaus žmonės iškelia šią problemą bei bando siūlyti įvairius sprendimo būdus. Dažnai pasiūlymai būna papasakoti suaugusiam žmogui ar tiesiog susidurti tiesiogiai su savo engėju ir taip išspręsti problemą.

Vakar traukinyje perskaičiau dar viena straipsnį, jame viskas yra pateikta kiek iš kitos pusės nei dažniausiai matome. Parodoma kaip pats besityčiojantis žmogus turi kitą žmogų kuris jį engia arba tiesiog nerodo meilės. Aiškiau pasakius, jei tave valgo didelė žuvis, ją valgo dar didesnė. Šis pasakymas mane “išmušė iš vėžių” ir privertė susimąstyti…

Tik keli žmonės žino mano pačios istoriją susijusią su patyčiomis. Manau apie tai niekam nepasakojau, nes bandžiau visa tai nuslėpti ir tiesiog kažkur giliai praeityje “uždaryti”. Buvo tam tikras etapas mokykloje, kai mane vis užgauliodavo vyresnė panelė. Tuo metu, tai buvo didžiausia mano patirta baimė. Aš kiekvieną dieną bijojau ir tiesiog nenorėjau eiti į mokyklą. Smurtas būdavo psichologinis: užgauliojo žodžiais, išsireiškimais, grąsino pereiti prie fizinio smurto ir taip viską “išsiaiškinti”. Taip eidavau į mokyklą galvodama, ar tai nebus būtent ta lemtinga diena, kai smurtas pereis į fizinį. Neatsimenu tiksliai ar sakiau kokiam nors suaugusiajam, labai nenorėjau apie tai kalbėti, nes buvau tikra, kad dėl to dar labiau kentėsiu. Labai gerai pamenu, jog eidama namo galvodavau frazes, kuriomis atsikirsiu tai panelei ir viskas užsibaigs. Aš tuo pačiu metu net pradėjau kalbėtis su aplinkiniais ir labiau gilintis į tos panelės gyvenimą bei detales. Paprasta priežastis – ieškojau silpos vietos, jeigu ką… Per tokį domėjimąsi sužinojau, kad ji savo vaikystėje turėjo labai daug problemų ir aš pamačiau, kad turbūt ji nebuvo labai mylima. Nežinau kodėl, bet nuo to momento dingo baimė. Manau suvokiau, kad ji lygiai taip pat pažeidžiama kaip aš ir jos grasinimai galbūt tiesiog dėmesio prašymas. Pamenu, jog ji dar buvo mane užsipuolusi, bet kažką atsakius ir nusijuokus aš nuėjau. Niekada daugiau nepasikartojo joks užgauliojimas.

Sunku ir gėda prisipažinti kitą pusę, apie kurią taip pat nekalbėjau. Buvo laikas mokykloje, kai aš kitus užgauliojau žodžiais. Kurį laiką teisinau save, jog tai buvo jaunystė. Ne, tai buvo bandymas pabėgti nuo savo problemų ir pasirodyti stipriai bei nepažeidžiamai. Dabar tai skamba taip kvailai. Aš labai atsiprašau tų, kuriems teko kentėti mano kažkada išsakytus įžeidžius žodžius. Bandau dabar ties tuo dirbti ir daryti šiandien save bent kiek geresniu žmogumi nei vakar. Vis dar puikiai suprantu, kad “atsikirtimas žodžiais” man atsiranda, kai jaučiuosi puolama arba nesuprasta. Ir tokiu būdu užsidarau siena ir bandau nukreipti dėmesį kitur.

Dėkoju gyvenimui ir jame esantiems žmonėms, kad mane moko būti geresniu žmogumi. Tai nėra lengvas kelias, bet bent mažas žingsnis į priekį gali daug pakeisti.

O apie pačias patyčias. Vaikams ar jaunimui, siūlau pakalbėti su vyresniais žmonėmis apie šią problemą ir nebijoti išsakyti. Ne visada akistata su engėju gali padėti. O tėvams linkiu pakalbėti su savo vaikais ir leisti jiems žinoti, kad esant tokiai bėdai, jie gali saugiai jaustis kalbėdami su jumis.

 

.atspindys į kitą

Tikiuosi, jog vieną dieną atsikelsiu ir suvoksiu, kas aš esu ir kuo noriu būti. Taip taip, aš puikiai žinau, kad tai yra nereali svajonė, kuri nieko nedarant neišsipildys. Tad save skatinu labiau save pažinti skirtingose srityse. Naujos veiklos po darbo, kitokie nauji žmonės ir visas plečiamas akiratis. Pradžiai papasakosiu trumpą istoriją susijusią su savęs pažinimu.

Vieną vakarą sugalvojau susitikti su savo gera drauge ir kita jos drauge, kurios net nepažįstu. Prisipažinsiu, man patinka susipažinti su naujais žmonėmis, tik tenka kiekvieną kartą perlipti per save galvojant ką pasakyti, kaip pasakyti ir galiausiai, kokia aš pasirodysiu. Tad tą vakarą lygiai taip pat žvelgiau į naująjį žmogą, nerimavau ir taip nenorėjau bendrauti po ilgos ir sunkios darbo dienos.

Su tokia “motyvacija” įėjau į kavinukę ir tikėjausi blogiausio. Pačioje pradžioje stengiausi mažiau kalbėti, daugiau įsiklausyti ir stebėti situaciją. Tiesą sakant, dėl nepažįstamos panelės taip klydau… Ji buvo būtent tas žmogus, kurį aš turėjau sutikti. Nenustygstanti vietoje ir vis turinti ką papasakoti. Pilna emocijų ir tokių linksmų išsireiškimų ir vis tauškianti. Tas vakaras buvo toks malonus ir geras. Būtent toje panelėje pamačiau save, tiksliau tokią, kuria save laikau. Dabar galbūt ta liepsnelė šiek tiek pridujus ir ją reikia atgaivinti. Kadangi trūksta to spragsėjimo, džiaugsmo, šypsenos ir nenusedėjimo vietoje.

Tokia trumpa istorija parodo, kad dažnai kiti žmonės yra mūsų atspindžiai. Nebūtinai pilnas atvaizdas yra matomas, gali būti maža ar didesnė dalis, kuri atsispindi. Tai ne tik padeda pamatyti dabartinę situaciją, bet ir leidžia susimąstyti koks norėtum būti ar buvai. Ir galbūt susidėlioti mintis, ar judi ta linkme, kuria norėtum.

Man taip pat yra buvę, jog “atspindys” būna neigiamas. Iš kito žmogaus elgsenos gali pastebėti savo ydas. Buvo laikas, kai kartais paveluodavau į susitikimus su draugais, kolegomis ir nemačiau tame bėdos. O buvo situacija kai turėjome daryti projektą su didesne dalimi žmonių ir jų vėlavimas tiesiog visus varė iš proto. Tada pasijutau kitoje barikadų pusėje ir labai aiškiai pamačiau savo elgesio atspindį.

Pagrindinė mintis iš viso šito turbūt būtų pakankamai paprasta. Nevenkite atidžiai stebėti kitus žmones ir jų elgseną, ypač jei visa tai sukelia emocijų. Būtent tokios situacijos gali parodyti dalį jūsų pačių.

.leisk tau pasakysiu kaip jaučiuosi

Paprasti ir atrodo visiems suvokiami skirtumai, tačiau ne taip dažnai aptariami. Šį kartą apie atvirus vaikus ir uždarus suaugusiuosius.

Ne kartą girdėjau kitus sakant bei pati savo blog’e pasakojau, kad maži vaikai geriausiai išreiškia savo emocijas bei pasako, ką galvoja. Jie nebijo pasakyti bei parodyti, jog jie pyksta. Taip pat nebijo nuoširdžiai džiaugtis, jei ta akimirka juos džiugina. O kaip tuo tarpu yra su suaugusiais? Juk kuo toliau nuo vaikystės, tuo labiau suvaržyti bei apriboti jie darosi.

Kodėl taip yra? Būdami vaikais lengvai ir suprantamai išreiškiame savo emocijas. Tik šių veiksmų procese, atsiranda vyresnio amžiaus žmogus ir liepia taip garsiai nesidžiaugti ar taip akivaizdžiai nepykti. Būtent tada susikerta laisvė ir visuomenės standartai.  Tiksliau tariant, tas jaunas ir ekspresyvus vaikas yra išmokomas elgtis pagal visų suaugusiųjų standartus. O tie standartai pakankamai paprasti: išgyvenimus pasilikti sau, nepasakoti bei nereikšti savo emocijų kitiems. Niekas nekalba konkrečiai, kad to reikalauja, tačiau žmonės savo veiksmais parodo, jog kiekvienas jaunas žmogus turėtų laikytis tokių normų.

Tokie standartai kiekvieną žmogų priverčia tapti pilka mase. Taip pat apsunkina ir asmeninį gyvenimą, nes suaugus tampa sunku išreikšti ir suprasti emocijas. Tuo labiau, tampa sunku dalintis savo emocijomis su kitais ir paaiškinti, kodėl būtent taip elgiamės.

Palinkėčiau kiekvienam spręsti šią rimtą problemą ir bandyti kalbėti su artimais žmonėmis atviriau. Pasakyti kaip jaučiamės ir kodėl taip yra. Juk draugystė ar santykiai yra dalinamasis emocijų bei išgyvenimų. Esam tam, kad vieni kitus palaikytumėm.

 


 

Ir trumpas nugirstas pokalbis, kuris sukėlė minčių bangą. Troleibuse važiavo moteris su savo 4-5 m. mergaite. Ir mama paklausė dukros:
– Kaip tau praėjo diena darželyje?

Mergaitė nepasimetusi pasakė:
– Oi labai puikiai. Mantas visai mielas pasirodė, nes užleido vietą atsisėsti prie mano mėgstamiausio stalo. Tomas irgi buvo labai geras, nes šiandien man atidavė savo sausainį

O tada tęsdama savo geros nuotaikos bangą mergaitė ištarė:
– Mamyte, o čia jau mūsų stotelė? Paskui ne ten išlipsim ir reiks labai daug eiti. Nenoriu eiti, šiandien taip pervargau slidinėdama.

 

.nemalonus atspindys

Šiandien jaučiuosi pasimetusi ir itin nesava, net savimi nusivylusi.  Visa tai sukelė šokia tokia situacija, kurią iš dalies sunku papasakoti kažkam. Dar sunkiau ją papasakoti visiems.

Manau, jog nuo mokyklos laikų buvau įpratusi naudoti puolimą kaip gynybos formą. Ir daug metų iš eilės tokiu mąstymu ir vadovavausi. Kuo toliau, tuo labiau supratau, jog tai yra blogas mąstymas. O aišku, jog atėjus suvokimui, bandžiau keistis ar bent jau save įtikinau, jog pasikeičiau. Atrodė, jog neatkertu į kitų žmonių žodžius, taip bandydama save apsiginti. Ir dabar, kai man 23 metai, iš kelių žmonių sulaukiau pasakymo, jog esu kandi ir beveik peržengiu galimą juokavimo ribą. Tiesą sakant išgirdus tokius žodžius, pasijutau kaip nesvarumo būsenoje. Negalėjau patikėti, kad aš vis dar taip pat elgiuosi kaip prieš kurį laiką ir nė velnio nesu pasikeitusi. Man pačiai atrodė, jog bandau elgtis kaip įmanoma geriau bei teisingiau. Vis gi dabartinė situacija parodė, jog vis dar kandžiai atsakau į įvairius išsireiškimus bei “patraukiu per dantį” beveik peržengdama ribą. Nemeluosiu, gėda išgirsti ir suvokti, jog tu toks žmogus.

Kodėl visa tai pasakoju Tau/Jums? Tiesa sakant, manau jog pirmas žingsnis pradedant keistis yra pripažinti sau, jog dabartinė situacija manęs netenkina. Tiksliau tariant, aš nenoriu būti toks atspindys, kokį dabar mato žmonės. O pripažįstant tai ne tik sau, bet ir garsiai, padeda žengti tvirtesnį žingsnį pasikeitimo link.
O visam šitam reikalui, norėčiau pritaikyti frazę: “rytoj būti šiek tiek tobulesne vakarykšte savo versija”.

.kol laikas bėgo

Šis aktyvus savaitgalis privertė mane dar labiau pagalvoti apie draugus: ne apie pažįstamus ar tuos, su kuriais kartais pabendraujame, bet apie tuos tikruosius. Būdavo, jog pasakius, kad kažkoks žmogus yra mano “tikrasis draugas” sulaukdavau klausimo: “o iš kur aš žinau, kad čia tikrasis?”. Pagalvodavau ir bandydavau kažką sakyti, bet nesugebėdavus tiksliai paaiškinti tiesiog bandžiau išsireikšti situacijomis. Deja, ne visada likdavau suprasta.

Šį savaitgalį viskas susidėliojo į vietas ir atėjo suvokimas, jog tikrasis draugas – tai žmogus, su kuriuo yra puikus tarpusavio supratimas. Skamba labai įmantriai, tad paaiškinsiu paprasčiau ir pateiksiu visą situaciją.

Kadangi Gedimino pr. vyko tautų šventė, fone skambėjo rusų liaudies muzika. Atėjus į susitikimo vietą, pamačiau draugę ir be žodžių abi pradėjom šokti į skambančią melodiją ir išsišiepėm iki ausų. Atrodo toks paprastas momentas, bet čia žodžių nereikėjo, kad viena kitą suprastumėme. Pašokę pasilabinom ir ėjom pasisedėti kavinukėje. Kalbėjomės apie vieną ir apie kitą temą, apskritai diskutuojant įvairiomis gyvenimo peripetijomis. Nereikėjo galvoti, ką kalbėti toliau, vis atsirasdavo daugiau ir daugiau temų, kurias reikia aptarti. Taip net nepajutusios pamatėm, kad praėjo geros keturios valandos mūsų susitikimo. Abi nustebome, bet laikas praleistas kartu prabėgo taip greitai ir jautėsi, kad jis buvo toks turiningas. Kartu prisijuokėm, atsipalaidavom. O aš atsisveikinus pajutau palengvėjimą ir kūną užliejančią malonią šilumą. 

Tenka prisipažinti, kad susitikti tingėjau. Maniau, jog  geriau paskaityčiau kokią knygą ar tiesiog nieko nedaryčiau. Taip taip… tikra besarmatė. Vis tik motyvavau save išlysti iš namų ir susitikti su drauge. Jau dabar galiu pasakyti, kad dažniau save motyvuosiu tokiems dalykams.

Kartais atrodo, kad nėra laiko ar nuotaikos susitikti. Arba manai, kad geriausia būtų nukelti. Tik reikia nepamiršti, jog draugystė yra investicija, kurią reikia puoselėti ir tausoti. Juk tikrieji draugai būna šalia nepaisant jokių kliūčių, jie kartu su tavim džiaugiasi ir kartu liūdi. Nepamirškim ne tik branginti tokius draugus, bet ir patys tokiais draugais būti.

 

nesiaiškink, neeikvok, negraužk, nepavydėk, nebijok. kaip aš iš to išmokau.

Vėl pamačiau seniai skaitytą straipsnį, kurį buvau išsaugojau savo naršyklėje, jis paprastu ir galbūt šiek tiek nuvalkiotu pavadinimu apie tai, ką reikia nustoti daryti, kad gyvenimas pagerėtų. Tikėtina, jog matėte šimtus tokių antraščių, galbūt net skaitėte straipsnius. Aš pati pradėjus šį straipsnį skaityti, pusiaukelėje sustojau ir nusprendžiau tai padaryti vėliau. O “vėliau”, t.y. vakar, perskaičiau ir kai kurie žodžiai nusispalvino visai kitokiomis spalvomis. Teiginiuose mačiau save įvairiuose situacijuose, besimokinančią, o kartais klystančią. Tad plačiau apie labiausiai įstrigusius punktus:

  1. Neleisk laiko su netinkamais žmonėmis.  Praėjusiais metais gimtadienio proga gavau palinkėjimą “branginti savo laiką”. Tą pačią akimirką žodžiai įjungė kažką galvoje ir itin stipriai privertė dirbti. Pradėjau galvoti apie mane supančius žmones, įvertindama tai, kaip aš su jais jaučiuosi arba kaip labai naudingi (ne materialia prasme) esam vieni kitiems. Pagrindinė grupė netinkamų žmonių mano aplinkoje buvo tų, su kuriais susitikus kalbėdavom tik apie jų problemas. (Žinau, problemų turi visi). Vis tik itin retais atvejais dalindavomės teigiamomis emocijom. Aišku, aš pradžioje galvojau, kad man reikia labiau pasistengti būti pozityviai ir viskas pasikeis. Deje, kuo toliau, tuo labiau jausdavausi išsunkta po susitikimų. Taip pat buvo tokių, su kuriais anksčiau buvo artima draugystė ir norint dabar ją atnaujint gaudavosi nejauki tyla ir tiesiog pasimetimas. Galiausiai ne grupė žmonių, bet turimi santykiai, kuriuose buvau dėl netinkamų priežasčių. Pasvėrus kelis kriterijus supratau, jog ir jie neturėtų tęstis. Nusprendžiau retinti bendravimą su visų trijų grupių atstovais ir tiesiog viską nutraukti. Buvo sunku ir kurį laiką graužė sąžinė, jog taip savanaudiškai elgiuosi. Praėjus kažkur mėnesiui supratau, kad norint pačiai daugiau laiko skirti svarbiems žmonėms, turėjau taip padaryti. Net gi iš mano gyvenimo dingo dalis neigiamų emocijų ir pradėjo kurtis teigiama aplinka, kuri mane stumtelėjo dar labiau tobulėti ir pačiai tapti pozityvesne.

2. Nustok eikvoti laiką aiškinant savo elgesį ar sprendimus. Turbūt dar nuo vaikystės pripratome visus savo veiksmus paaiškinti mamai, tėčiui ar šalia esančiam artimajam. Einant pas draugus reikėjo pasakyti, kur eini ir pas ką, būnant pas močiutę kaime turėjai pranešti, jei kažkur užtruksi. Visi sprendimai ir poelgiai buvo kontroliuojami ir stebimi. Šiek tiek paaugus mama nebeklausdavo, kur eini, tačiau iš įpročio eidamas per duris pasakydavai. Panašus elgesys kartojasi ir mums šiek tiek užaugus, priėmus tam tikrus sprendimus ar atlikus veiksmus, aplinkiniams stengiamės paaiškinti savo situaciją, nors jiems dažniausiai to net nereikia. Teko atsidurti situacijoje, kai artimiems draugams pasakojant, jog atsisakiau bendrauti su “netinkamais” -žmonėmis , pradėjau teisintis ir pabrėžti teigiamas/neigiamas to puses. Galiausiai sulaukiau pasakymo, kad tai yra mano sprendimas ir man nebūtina aiškinti.Po šitos situacijos supratau, kad aplinkiniams retai reikia tavo paaiškinimų ar pasiteisinimų. Priimtas sprendimas yra tinkamas, jeigu tu viduje jauti, jog jis yra teisingas. Net gi priėmus netinkamą, iš to pasimokai ir judi toliau.

3. Nebandyk būti kažkuo kitu, būk savimi. Kartais pakliuvę į nejaukią situaciją, nes nebebūname savimi ir vaizduojame kažką kitą. Blogiausia tai, kad mes to nepastebite ir tęsiame šį vaidinimą. Neseniai buvo taip, jog atsidūriau naujoje kompanijoje ir iš baimės suklysti ar nepritampti tiesiog pradėjau elgtis taip, kaip elgėsi jie. Jeigu buvo juokaujama, tai juokaudavau dvigubai stipriau. Jeigu buvo traukiamą per dantį, dariau tai dar stipriau. Aš to nepastebėjau, net kai jie sakė. Po to vakaro jaučiau, kad kažkas yra ne taip, tačiau tiksliai įvardinti to negalėjau. Kai draugė pasakė, kaip matė visą mano elgesį iš šono, atsiverė akys. Net kvapą labiau užgniaužė ir pagalvojau, kad aš nenoriu atrodyti taip, kokį vaizdą sudariau. Atrodžiau kandi, įžžūli ir net gi nedraugiška. Turbūt bijojau parodyti save ir bandydama būti kažkuo kitu tik dar labiau bloginau situaciją. Visi kam teko susidurti su tokia mano puse, atsiprašau, turbūt tiesiog bijojau parodyti tikrą save. Kokia viso to pamoka? Manau, kad nepaisant to, kokie netobuli mes visi esame, reikia bandyti parodyti tikrąjį save. Juk būtent tokį tave brangina draugai, šeima, bei kiti pažįstami.

  1.  Nepavydėk kitiems ir nelaikyk pykčio. Man čia tiko du sujungti teiginiai į vieną, tokie glaudžia i panašūs. Neatsimenu konkretaus laiko, bet anksčiau buvo taip, jog pavydėdavau kitiems žmonėms laimės, didesnių pinigų, dovanų, bei draugų. Net aplinkoje esantys žmonės atrodo suprato visa tai, kaip įprastą dalyką. Tik paskui aš pastebėjau, jog pavydint tiems žmonėms, aš norėdavau patobulėti tik iki jų lygio. Kažkaip geidžiau daugiau nei turiu, bet būtent tiek, kiek turi kitas. Supratau, kad man norisi daugiau negu tokia nusibrėžta riba ir besistengiant tai pasiekti, pastebėjau, jog jau lenkiu tuos, kuriems pavydėdavau. Atėjo suvokimas, kad ilgą laiką toks pavydas mane laike vakuume ir neleido augti. Kiek daug aš dar galėjau užaugti, jei tai būčiau pastebėjusi anksčiau. Pagrindinė išvada, jog kiekvieno žmogaus gyvenimas yra skirtingas ir aplinkiniai nemato labai daug to detalių, todėl neturėtų pulti pavydėti ar teisti. Reikia fokusuotis į save ir didžiules perspektyvas. Prie šito punkto taip pat dera ir kitas, jog neverta laikyti pykčio ant kitų žmonių. Protingoji mano mama visada sako frazę “pyktis graužia žmogų iš vidaus”. Pati ne kartą patyriau, jog laikant pyktį ant tam tikro žmogaus ir tai prisiminus, subjūra nuotaika ir galvoji vien tik apie tai. Galiausiai praėjus ilgesniam laikui, vis dar atrodo, jog esi sudirgęs dėl neaiškių priežasčių. Taip pat, tau yra daug sunkiau nei žmogui, ant kurio tu pyksti. Tai iš vis tada kokia viso to esmė? Jos nėra. Pati supratau, kad pyktį reikia paleisti, būtent tada ateina palengvėjimas ir aplinkui susidaro daugiau teigiamos emocijos.
  1. Nebijok daryti klaidų bei negraužk savęs už praeities klaidas. Šie du dalykai siejasi, kadangi vienas rodo praeitį, o kitas tai sieja su dabartimi. Praeityje kūriau ne vienus santykius, kurie dėl tam tikrų mano ar bendrų klaidų, sugriūdavo. O po keletos tokių kartų pradėjau save už tai graužti ir vis pagalvoti, kaip kitaip galėjo viskas išsispręsti. Atėjus kitiems santykiams, prisimindavau darytas klaidas ir sustodavau ties baime, jog tos pačios klaidos kartosis, žmonės elgsis taip pat ir galiausiai suirusiųjų santykių pabaiga nieko nebenustebins. O su tokiomis mintimis, tai ir privesdavo prie pabaigos. Po poros tokių nutikimų supratau, kad praeities prisiminimai ir graužatis kenkia mano dabarčiai ir ją po truputį griauna. Kiek dalykų bijojau bandyti, nes praeityje nepasisekė arba tiesiog iškart nusiteikiau savo nesekmei. Net ir dirbdama darbą bijodavau klysti ir atiduodavau tik dalį savęs “jeigu ką”, geriau tegul lieka kita dalis energijos, idėjų. Tada supratau, kad neišnaudoju savo tikrojo potencialo ir prarandu galimybę pasiekti daug daugiau. Prireikė nemažai laiko, kad palikčiau praeitį ramybėje su visomis ten padarytomis klaidomis, iš jų pasimokyčiau ir judėčiau tolliau. Taip pat tai padėjo ir išlaisvinti dabartį, kai lengviau žiūriu į klaidas. Tai kaip gera pamoka, kuri gali būti skaudi bei nemaloni, bet ji yra labai vertinga ir naudinga. Reikia klysti ir tada supratus savo klaidą patobulėti.

Šį kartą tokius mano lengvus pamąstymus sukelė tiesiog perskaityti punktai, prisiminiau patirtis ir norėjau jomis pasidalinti. Galbūt turėsite panašią ar visiškai priešingą nuomonę šiais punktais. Gali būti. Tai tik parodo kokie mes žmonės esame skirtingi ir kaip įvairiai suvokiame tuos pačius dalykus.
Jeigu norite plačiau paskaityti Marc Chernoff straipsnį apie dalykus, kuriuos reikia liautis darius: http://www.marcandangel.com/2011/12/11/30-things-to-stop-doing-to-yourself/

taškas ant i

Kartais judant tolyn, mes užsibrėžiam tikslą nebeklibinti praeitis, arba tiesiog pamiršti, kas buvo. Kiek daug žinoma patarlių ar tiesiog pamokymų, jog negalima žiūrėti į ateitį, jei praeitis dar šalia. Vis tik, ar tikrai? Juk kiekvienas jau nutikęs gyvenimo įvykis suformavo mus tokius, kokie esame dabar. Net ir neigiami dalykai padėjo kažko išmokti ir žinoti kaip elgtis ateityje. Manau, kad praeities nereikia pamiršti, o ją reikia gerbti.

Trumpai pasidalinsiu dalimi iš savo praeities. Man atrodo visi esame turėję santykių, kurie nėra pasibaigę laimingai arba draugiškai. Tiksliau tariant, viena ar kita pusė lieka įskaudinta, nesuprasta ir pasimetusi. Ir man taip yra buvę, dar kažkur net yra blog’o įrašas apie visus tuos išgyvenimus, dar daugiau visko yra tiesiog užrašyta ir niekada neviešinta. Grįžtant prie santykių, kai tu lieki tas pasimetęs, būna labai sunku sugrįžti į normalų ritmą ir judėti pirmyn. Kadangi galvoje, dar sukasi mintys apie tą žmogų, net įvairiausios nereikšmingos smulkmenos atrodo jį primena.

O tada viskas eina etapais, pirmas etapas yra šokas. Tu netiki tuo, kas įvyko ir nei galva , nei širdis to nepripažįsta. Vis dar bandai susisiekti, ieškoti kažkokio šiaudo. Tada mintys šoka prie to, jog galbūt čia tau tik pasirodė ir viskas bus gerai. Štai šios mintys yra antras etapas, kuris yra neigimas. Nesinori patikėti tuo, kas įvyko ir vis dar gyveni mintimis, kad viskas pasikeis. Trečias etapas yra suvokimas, pats žodis paaiškina pagrindinę to mintį. Tai laikas, kai visą kūną užlieja įvairiausios emocijos. Pradedant nuo skausmo, likus vienai ar tiesiog paliktai. Tada pereinant prie pykčio, kad tas žmogus neturėjo teisės tavęs palikti. Ar net savigraužos, kai randi begales priežasčių, kodėl tu esi dėl to kaltas. Aš pati šį etapą labai ilgai išgyvenau. Ir pati pirma emocija turbūt užsitesė ilgiausiai, nes jaučiausi visiškai pasimetusi, manau tai buvo empatija. Nesinorėjo valgyti, nesinorėjo kalbėtis su žmonėmis ar užsiimti kažkokiais hobiais. Pamenu, kad net mano mama pasakė, kad tai buvo baisu mane tokią matyti, visiškai į save nepanašią.

Ir galiausiai tada ateina toks susitaikymas. Na, tam gali prireikti laiko ir nemažai apmąstymų, net pokalbio. Vat, po trijų metų galiu pasakyti, kad atėjo susitaikymas. Tai nereiškia, kad tris metus kankinausi, bet atrodė, kad klausimas dar nėra išspręstas ir vis kėlė kažkokių minčių. O vat po trijų metų parašė tas žmogus, paaiškindamas situaciją ir atsiprašydamas. Dabar tikrai galiu pasakyti, kad esu rami. Reikėjo to pasikalbėjimo ir taškų sudėjimo ant i.

Kokia šios istorijos mintis? Nepaisant to, kokie santykiai buvo ar kaip pasibaigė, reikia viską gražiai užbaigti. Esmė yra nepalikti kito žmogaus nežinioje, o išsiaiškinti ir leisti tiek sau, tiek kitam žmogui pradėti kitą etapą.