Šypsenų lydimi veidai lyg pirmąjį kartą pamatė jūrą. Vienas kitas pokštas ir bendravimas darėsi vis paprastesnis ir lengvesnis. “O jūra šiandien atrodo labiau banguota ir tokia beprotiškai pašėlusi”, pagalvojo Ji ir dar kartą nusišypsojo. Ji tegalėjo tik svarstyti, kas dedasi Jo galvoje. Kas ten dėjosi? Pirmą kartą po ilgo laiko ten įsivyravo sugyvenamas chaosas, kurio viduryje buvo žavingoji Ji.
Mąstydama vienas apie kitą Jie artėjo prie banguojančios jūros. Ilgiaupasimėgauti vaizdu Jie norėjo, nors garsiai to neišdavė. Stiprus bangų daužymas į krantą ir vis kylantis vėjas neužgožė Jų balsų. Pokalbis vis labiau darėsi nuoširdesnis ir akys pradėjo šypsotis.
Jo akys dažniau užkliūdavo už Jos akių ir daugiau veido bruožų buvo pastebima. Ji tai puikiai matė ir mėgavosi Jo žvilgsniu bei dėmesiu. Beprotiškai stiprus vėjas darkė Jos ilgus plaukus ir leisdavo kitaip pamatyti Jos veidą. Kartais tiesiog matėsi šypsena, dėl vėjyje taršomų plaukų, o kartais tas įdėmus žvilgsnis, kai Ji kuo puikiausiai Jį supranta.
Jie abu manė, kad tai bus tiesiog eilinis pasimatymas. O visas laikas kartu buvo kitoks, buvo kitoks nei Jiems buvo įprasta. Čia mezgėsi Tas ryšys, kurio abu kurį laiką laukė. Jie nemanė, kad būtent dabar tas ryšys atsiras. Bet taip turėjo būt… Tarp jų nebuvo laiko tekmės, nebuvo aplinkos, nebuvo nieko kito – tik Jis ir Ji.
Donata 