stipriai suspaustos drebančios rankos

Jaučiu kaip nuo įtampos jos tik dar labiau atšalo. Lengvas nestabilumas perėjo į stiprų drebulį. Iš paskutinių jėgų bandau suspausti nekontroliuojamas rankas ir itin giliai įkvėpti… “Kažkaip lengviau” pagalvoja sąmonė, bet drebantis kūnas jos neklauso. “Juk viskas gerai” guodžianti sąmonė vėl bando paveikti, bet nesėkmingai. Kūnas iššaukia tik pačias netinkamiausias mintis: “Daryk ką nors! Dabar!”, nors tai netinkamas laikas, ir tuo labiau vieta. Rankų temperatūra dar labiau krenta, jaučiu kaip palengva pirštų galiukai atsisako mano užgaidoms ir tiesiog nieko nedaro. O sąmonė tik dar griežčiau liepia: “Laikykis, jau tuoj”…

Iš visų jėgų susiimu už galvos, šiandien ji kaip niekad įnirtingai spengia. Ir lėtai pradedu glostyti savo plaukus… Būtent vaikystėje toks veiksmas mane užmigdydavo ir priversdavo nusiraminti, “matyt likę tam tikri įpročiai” pagalvoja sąmonė ir pasiduoda rankos judesiams. Iš lėto šyla kūnas ir lengvėja drebulys. Atrodo vienas veiksmas leido sąmonei ir kūnui susitarti eiti viena linkme. Nuleista galva po truputį kyla į viršų ir akys palengva atsimerkia. Toks ryškus vaizdas atrodo išdegina akis: šviesus kambarys su langu į rytmetį. Kažkokia kitokia ši diena, atrodo, lyg po ilgo laiko sunkumų pradėjo šviesti saulė. Būtent ta saulė, kuri kiekvienu savo prisilietimu sušildo odos lopinėlį ir leidžia tiesiog joje pranykti… bent trumpam.

Vis labiau klausančios rankos švelniai perbraukia veidą, kaklu žemyn ir apkabina pečius. Sąmonė tyli besimėgaudama ir kūnas po truputį prisileidžia šilumą. Lengvai nusvirusi galva ant rankos dar labiau nuramina visą kūną ir leidžia jam lengviau atsikvėpti. Atsitokėjusi sąmonė ištaria: “Dabar – nauja pradžia”.
Rytas. Saulė. Lengvumas. Harmoninga pradžia.

Advertisements

nebegirdimos ašaros Jos akyse

Nuotrauka: Volcan Olmez

Paprastas atodūsis. Toks lyg nieko neišsiskiriantis ir jau šimtą kartų girdėtas. Šį kartą net nepriverčia atsisukti ir paklausti: “Ar viskas gerai?”. Po kurio laiko net girdimos ašaros ir jaučiamas drebėjamas nebekelia jokių emocijų ir lieka neišgirstas. Dar atrodo vakar, Jis atsisukdavo vos tik pajutęs Jos dingusią šypseną ir priėjęs apsikabindavo iš nugaros. Arba tyliai pašnabždėdavo: “Nusišypsok arba pradėsiu šokti”. Ir tada Ji išsišiepdavo, nes puikiai žinodavo, jog Jis klaikiai šoka ir tai visada priverčia ją nusijuokti. Visai neseniai, kai Jis grįždavo iš darbo, sulaukdavo karštos vakarienės bei Jos nuoširdžios šypsenos…

Tokiu nepaprastu greičiu viskas subirėjo ir leido dviem sieloms pasijusti visiškai svetimoms. Jis nebeapkabina, o gal ir ji nebenori būti apkabinama. Namuose nebeskamba juokas ir nesigirdi švelnaus kalbėjimo. Čia liko tik Jie. Šį kartą jau visiškai svetimi. Tiksliau liko Jis, Ji ir tuštuma. Ašaros riedančios per veidą ir suvokimas, kad tai yra pabaiga to, kas pradžioje pakėlė Ją ant sparnų, o Jį patį džiugino kiekvieną dieną. Ji sedėjo susimąsčiusi: “dabar atsistosiu ir apkabinsiu Jį, na kaip anksčiau. Aš švelniai besiremianti prie krūtinės ir girdinti ritmingą kvėpavimą. O Jis tada pabučiuos į kaktą ir įkvėps mano kvepalų, dėl kurių buvo pametęs galvą. Na… jau atsistoju. Va dabar. Jau…” ir su paskutine mintimi Ji krustelėjo, bet liko sedėti. Jis jau kurį laiko tylėjo atsukęs nugarą ir tada atsisukęs tarė: “Turbūt netinkamas mums laikas, gal likim draugais”. Šie žodžiai įsmigo taip giliai ir atrodo su šuke perrėžė Jai krūtinę. Ji puikiai suprato, kad turbūt niekada nebuvo Jam prioritetas, o tiesiog… tiesiog atsarginis variantas.

“Jis net neatisuko”, pagalvojo Ji. Ašaros tiesiog siaubingai pradėjo veržtis. Ji išėjo iš kambario į ankstyvą pavasario rytą tuštumoje palikusi Jį. Palikus jau praeityje.

 

 

Dviese.

Šypsenų lydimi veidai lyg pirmąjį kartą pamatė jūrą. Vienas kitas pokštas ir bendravimas darėsi vis paprastesnis ir lengvesnis. “O jūra šiandien atrodo labiau banguota ir tokia beprotiškai pašėlusi”, pagalvojo Ji ir dar kartą nusišypsojo. Ji tegalėjo tik svarstyti, kas dedasi Jo galvoje. Kas ten dėjosi? Pirmą kartą po ilgo laiko ten įsivyravo sugyvenamas chaosas, kurio viduryje buvo žavingoji Ji.

Mąstydama vienas apie kitą Jie artėjo prie banguojančios jūros. Ilgiaupasimėgauti vaizdu Jie norėjo, nors garsiai to neišdavė. Stiprus bangų daužymas į krantą ir vis kylantis vėjas neužgožė Jų balsų. Pokalbis vis labiau darėsi nuoširdesnis ir akys pradėjo šypsotis.

Jo akys dažniau užkliūdavo už Jos akių ir daugiau veido bruožų buvo pastebima. Ji tai puikiai matė ir mėgavosi Jo žvilgsniu bei dėmesiu. Beprotiškai stiprus vėjas darkė Jos ilgus plaukus ir leisdavo kitaip pamatyti Jos veidą. Kartais tiesiog matėsi šypsena, dėl vėjyje taršomų plaukų, o kartais tas įdėmus žvilgsnis, kai Ji kuo puikiausiai Jį supranta.

Jie abu manė, kad tai bus tiesiog eilinis pasimatymas. O visas laikas kartu buvo kitoks, buvo kitoks nei Jiems buvo įprasta. Čia mezgėsi Tas ryšys, kurio abu kurį laiką laukė. Jie nemanė, kad būtent dabar tas ryšys atsiras. Bet taip turėjo būt… Tarp jų nebuvo laiko tekmės, nebuvo aplinkos, nebuvo nieko kito – tik Jis ir Ji.

Ten, kur kiekvieną rytą kvepia blynais

Kambarys prietemoje ir beslystanti koja iš lovos. Išlipa liesas kūnas, kurį vos dengia šilkiniai naktiniai. Už lango brėkštanti saulė ir ką tik prabudęs miestas. Lengvos rankos prabraukia per plaukus ir užkliudo dar užsimerkusias akis. Fone pasigirsta lengva jazz’o muzika ir garsai tiesiog įsiskverbia į miegamąjį. Mergina deda koją už kojos ir atsiduria virtuvėje, kurioje neseniai kvepėjo ką tik iškeptais blynais, o dabar – čia tuščia.

Nejučia veidas apsiniaukia, lengva ranka ji perbraukia per stalo paviršių ir vėl grįžta į miegamąjį. Lyg sunkiausias akmuo nugriūna į patalus, kurie paskendę saulės spinduliuose, ir išnyksta realybėje. Dabar ji vėl sapnuose, kur kiekvieną rytą kvepia ką tik iškeptais blynais.