nesiaiškink, neeikvok, negraužk, nepavydėk, nebijok. kaip aš iš to išmokau.

Vėl pamačiau seniai skaitytą straipsnį, kurį buvau išsaugojau savo naršyklėje, jis paprastu ir galbūt šiek tiek nuvalkiotu pavadinimu apie tai, ką reikia nustoti daryti, kad gyvenimas pagerėtų. Tikėtina, jog matėte šimtus tokių antraščių, galbūt net skaitėte straipsnius. Aš pati pradėjus šį straipsnį skaityti, pusiaukelėje sustojau ir nusprendžiau tai padaryti vėliau. O “vėliau”, t.y. vakar, perskaičiau ir kai kurie žodžiai nusispalvino visai kitokiomis spalvomis. Teiginiuose mačiau save įvairiuose situacijuose, besimokinančią, o kartais klystančią. Tad plačiau apie labiausiai įstrigusius punktus:

  1. Neleisk laiko su netinkamais žmonėmis.  Praėjusiais metais gimtadienio proga gavau palinkėjimą “branginti savo laiką”. Tą pačią akimirką žodžiai įjungė kažką galvoje ir itin stipriai privertė dirbti. Pradėjau galvoti apie mane supančius žmones, įvertindama tai, kaip aš su jais jaučiuosi arba kaip labai naudingi (ne materialia prasme) esam vieni kitiems. Pagrindinė grupė netinkamų žmonių mano aplinkoje buvo tų, su kuriais susitikus kalbėdavom tik apie jų problemas. (Žinau, problemų turi visi). Vis tik itin retais atvejais dalindavomės teigiamomis emocijom. Aišku, aš pradžioje galvojau, kad man reikia labiau pasistengti būti pozityviai ir viskas pasikeis. Deje, kuo toliau, tuo labiau jausdavausi išsunkta po susitikimų. Taip pat buvo tokių, su kuriais anksčiau buvo artima draugystė ir norint dabar ją atnaujint gaudavosi nejauki tyla ir tiesiog pasimetimas. Galiausiai ne grupė žmonių, bet turimi santykiai, kuriuose buvau dėl netinkamų priežasčių. Pasvėrus kelis kriterijus supratau, jog ir jie neturėtų tęstis. Nusprendžiau retinti bendravimą su visų trijų grupių atstovais ir tiesiog viską nutraukti. Buvo sunku ir kurį laiką graužė sąžinė, jog taip savanaudiškai elgiuosi. Praėjus kažkur mėnesiui supratau, kad norint pačiai daugiau laiko skirti svarbiems žmonėms, turėjau taip padaryti. Net gi iš mano gyvenimo dingo dalis neigiamų emocijų ir pradėjo kurtis teigiama aplinka, kuri mane stumtelėjo dar labiau tobulėti ir pačiai tapti pozityvesne.

2. Nustok eikvoti laiką aiškinant savo elgesį ar sprendimus. Turbūt dar nuo vaikystės pripratome visus savo veiksmus paaiškinti mamai, tėčiui ar šalia esančiam artimajam. Einant pas draugus reikėjo pasakyti, kur eini ir pas ką, būnant pas močiutę kaime turėjai pranešti, jei kažkur užtruksi. Visi sprendimai ir poelgiai buvo kontroliuojami ir stebimi. Šiek tiek paaugus mama nebeklausdavo, kur eini, tačiau iš įpročio eidamas per duris pasakydavai. Panašus elgesys kartojasi ir mums šiek tiek užaugus, priėmus tam tikrus sprendimus ar atlikus veiksmus, aplinkiniams stengiamės paaiškinti savo situaciją, nors jiems dažniausiai to net nereikia. Teko atsidurti situacijoje, kai artimiems draugams pasakojant, jog atsisakiau bendrauti su “netinkamais” -žmonėmis , pradėjau teisintis ir pabrėžti teigiamas/neigiamas to puses. Galiausiai sulaukiau pasakymo, kad tai yra mano sprendimas ir man nebūtina aiškinti.Po šitos situacijos supratau, kad aplinkiniams retai reikia tavo paaiškinimų ar pasiteisinimų. Priimtas sprendimas yra tinkamas, jeigu tu viduje jauti, jog jis yra teisingas. Net gi priėmus netinkamą, iš to pasimokai ir judi toliau.

3. Nebandyk būti kažkuo kitu, būk savimi. Kartais pakliuvę į nejaukią situaciją, nes nebebūname savimi ir vaizduojame kažką kitą. Blogiausia tai, kad mes to nepastebite ir tęsiame šį vaidinimą. Neseniai buvo taip, jog atsidūriau naujoje kompanijoje ir iš baimės suklysti ar nepritampti tiesiog pradėjau elgtis taip, kaip elgėsi jie. Jeigu buvo juokaujama, tai juokaudavau dvigubai stipriau. Jeigu buvo traukiamą per dantį, dariau tai dar stipriau. Aš to nepastebėjau, net kai jie sakė. Po to vakaro jaučiau, kad kažkas yra ne taip, tačiau tiksliai įvardinti to negalėjau. Kai draugė pasakė, kaip matė visą mano elgesį iš šono, atsiverė akys. Net kvapą labiau užgniaužė ir pagalvojau, kad aš nenoriu atrodyti taip, kokį vaizdą sudariau. Atrodžiau kandi, įžžūli ir net gi nedraugiška. Turbūt bijojau parodyti save ir bandydama būti kažkuo kitu tik dar labiau bloginau situaciją. Visi kam teko susidurti su tokia mano puse, atsiprašau, turbūt tiesiog bijojau parodyti tikrą save. Kokia viso to pamoka? Manau, kad nepaisant to, kokie netobuli mes visi esame, reikia bandyti parodyti tikrąjį save. Juk būtent tokį tave brangina draugai, šeima, bei kiti pažįstami.

  1.  Nepavydėk kitiems ir nelaikyk pykčio. Man čia tiko du sujungti teiginiai į vieną, tokie glaudžia i panašūs. Neatsimenu konkretaus laiko, bet anksčiau buvo taip, jog pavydėdavau kitiems žmonėms laimės, didesnių pinigų, dovanų, bei draugų. Net aplinkoje esantys žmonės atrodo suprato visa tai, kaip įprastą dalyką. Tik paskui aš pastebėjau, jog pavydint tiems žmonėms, aš norėdavau patobulėti tik iki jų lygio. Kažkaip geidžiau daugiau nei turiu, bet būtent tiek, kiek turi kitas. Supratau, kad man norisi daugiau negu tokia nusibrėžta riba ir besistengiant tai pasiekti, pastebėjau, jog jau lenkiu tuos, kuriems pavydėdavau. Atėjo suvokimas, kad ilgą laiką toks pavydas mane laike vakuume ir neleido augti. Kiek daug aš dar galėjau užaugti, jei tai būčiau pastebėjusi anksčiau. Pagrindinė išvada, jog kiekvieno žmogaus gyvenimas yra skirtingas ir aplinkiniai nemato labai daug to detalių, todėl neturėtų pulti pavydėti ar teisti. Reikia fokusuotis į save ir didžiules perspektyvas. Prie šito punkto taip pat dera ir kitas, jog neverta laikyti pykčio ant kitų žmonių. Protingoji mano mama visada sako frazę “pyktis graužia žmogų iš vidaus”. Pati ne kartą patyriau, jog laikant pyktį ant tam tikro žmogaus ir tai prisiminus, subjūra nuotaika ir galvoji vien tik apie tai. Galiausiai praėjus ilgesniam laikui, vis dar atrodo, jog esi sudirgęs dėl neaiškių priežasčių. Taip pat, tau yra daug sunkiau nei žmogui, ant kurio tu pyksti. Tai iš vis tada kokia viso to esmė? Jos nėra. Pati supratau, kad pyktį reikia paleisti, būtent tada ateina palengvėjimas ir aplinkui susidaro daugiau teigiamos emocijos.
  1. Nebijok daryti klaidų bei negraužk savęs už praeities klaidas. Šie du dalykai siejasi, kadangi vienas rodo praeitį, o kitas tai sieja su dabartimi. Praeityje kūriau ne vienus santykius, kurie dėl tam tikrų mano ar bendrų klaidų, sugriūdavo. O po keletos tokių kartų pradėjau save už tai graužti ir vis pagalvoti, kaip kitaip galėjo viskas išsispręsti. Atėjus kitiems santykiams, prisimindavau darytas klaidas ir sustodavau ties baime, jog tos pačios klaidos kartosis, žmonės elgsis taip pat ir galiausiai suirusiųjų santykių pabaiga nieko nebenustebins. O su tokiomis mintimis, tai ir privesdavo prie pabaigos. Po poros tokių nutikimų supratau, kad praeities prisiminimai ir graužatis kenkia mano dabarčiai ir ją po truputį griauna. Kiek dalykų bijojau bandyti, nes praeityje nepasisekė arba tiesiog iškart nusiteikiau savo nesekmei. Net ir dirbdama darbą bijodavau klysti ir atiduodavau tik dalį savęs “jeigu ką”, geriau tegul lieka kita dalis energijos, idėjų. Tada supratau, kad neišnaudoju savo tikrojo potencialo ir prarandu galimybę pasiekti daug daugiau. Prireikė nemažai laiko, kad palikčiau praeitį ramybėje su visomis ten padarytomis klaidomis, iš jų pasimokyčiau ir judėčiau tolliau. Taip pat tai padėjo ir išlaisvinti dabartį, kai lengviau žiūriu į klaidas. Tai kaip gera pamoka, kuri gali būti skaudi bei nemaloni, bet ji yra labai vertinga ir naudinga. Reikia klysti ir tada supratus savo klaidą patobulėti.

Šį kartą tokius mano lengvus pamąstymus sukelė tiesiog perskaityti punktai, prisiminiau patirtis ir norėjau jomis pasidalinti. Galbūt turėsite panašią ar visiškai priešingą nuomonę šiais punktais. Gali būti. Tai tik parodo kokie mes žmonės esame skirtingi ir kaip įvairiai suvokiame tuos pačius dalykus.
Jeigu norite plačiau paskaityti Marc Chernoff straipsnį apie dalykus, kuriuos reikia liautis darius: http://www.marcandangel.com/2011/12/11/30-things-to-stop-doing-to-yourself/

Advertisements

aš dar nepamiršau, kai tu mane laikei ant rankų

Nuotrauka: Steven Van Loy

Stipriai sumerkiu akis, norėdama trumpam dingti iš realybės… Atsimerkiu ir aš vis dar čia. Vis dar tokia pat pasimetusi ir nežinanti tikslaus kelio.

Prisimenu savo tėtį. Jis visada atrodė toks beprotiškai aukštas, lyg kiekvienos durys būtų per mažos jam praeiti. O gal tiesiog aš buvau dar mažytė ir pasaulis atrodė magiškai didesnis nei buvo. Tėtis buvo liekno sudėjimo ir paskutiniais metais šiek tiek pliktelėjęs. Mama sakė, kad pliktelėjęs Jis buvo jau senokai, tiesiog mano akys tada matė visiškai kitokį žmogų. Juk tai tėtis! Man net žavu buvo matyti jo auksinę plokštelę ant danties kai jis nusišypsodavo arba nuoširdžiai juokdavosi. Eh, tokią pačią šypseną ir aš turiu, būtent tą, kuri paverčia akis tik dviem mažais brukšneliais. Mano tėtis mėgo dirbti: iki nakties braižydavo žemės planus arba užsiimdavo savo technika. Jis ieškojo veiklos ir visada padėdavo savo draugams. Bent jau taip atrodė man, kiek galiu prisiminti. Jis mirė jaunas, dar labai daug ko nepamatęs ir nepatyręs… Jis buvo pasiklydęs gyvenime, nežinojo ko tiksliai nori ir vis giliau klimpo į pagundą.

Praėjus daugiau nei septyniems metams, aš vis dar esu jo mažoji dukrelė, ta pati, kuri užaugo su visa tėčio technika, užaugo kartu su visomis darbingomis vasaromis ir ilgais vakarais. Tiksliai pamenu, jog tik man susižeidus, jis pasakydavo tiek daug kartų girdėtą frazę: “kol žanysies užgys” ir visas pasaulis prašviesėdavo ir imdavau juoktis. Tik kuo toliau, tuo mažiau prisimenu tikslesnes detales ar kaip tėtis atrodė… skaudu.

Neseniai gatvėje ėjau iškėlusi galvą ir su plačia šypsena, atrodė kad diena tiesiog bus tobula. Ir tada pamačiau senelį žaidžiantį su anūku, tuo metu atrodo, kad išslydo žemė iš po kojų. Supratau, kad mano tėtis niekada nepamatys mano vaikų ir su jais nežais. Jis galiausiai nepamatys manęs užaugusios. Taip norėčiau paskambinti tėčiui ir pasakyti, kaip man sekasi, papasakoti, kas naujo įvyko mano gyvenime ir kaip viskas pasikeitė. Kaip pasikeičiau aš.
Dienos, metai eina. Dabartis tampa praeitimi. O aš lieku tikėdama, jog netoli sklando tėčio dvasia, kuri mane saugo. Lieku su pilna meile meilės širdimi Jam, visada.

nebegirdimos ašaros Jos akyse

Nuotrauka: Volcan Olmez

Paprastas atodūsis. Toks lyg nieko neišsiskiriantis ir jau šimtą kartų girdėtas. Šį kartą net nepriverčia atsisukti ir paklausti: “Ar viskas gerai?”. Po kurio laiko net girdimos ašaros ir jaučiamas drebėjamas nebekelia jokių emocijų ir lieka neišgirstas. Dar atrodo vakar, Jis atsisukdavo vos tik pajutęs Jos dingusią šypseną ir priėjęs apsikabindavo iš nugaros. Arba tyliai pašnabždėdavo: “Nusišypsok arba pradėsiu šokti”. Ir tada Ji išsišiepdavo, nes puikiai žinodavo, jog Jis klaikiai šoka ir tai visada priverčia ją nusijuokti. Visai neseniai, kai Jis grįždavo iš darbo, sulaukdavo karštos vakarienės bei Jos nuoširdžios šypsenos…

Tokiu nepaprastu greičiu viskas subirėjo ir leido dviem sieloms pasijusti visiškai svetimoms. Jis nebeapkabina, o gal ir ji nebenori būti apkabinama. Namuose nebeskamba juokas ir nesigirdi švelnaus kalbėjimo. Čia liko tik Jie. Šį kartą jau visiškai svetimi. Tiksliau liko Jis, Ji ir tuštuma. Ašaros riedančios per veidą ir suvokimas, kad tai yra pabaiga to, kas pradžioje pakėlė Ją ant sparnų, o Jį patį džiugino kiekvieną dieną. Ji sedėjo susimąsčiusi: “dabar atsistosiu ir apkabinsiu Jį, na kaip anksčiau. Aš švelniai besiremianti prie krūtinės ir girdinti ritmingą kvėpavimą. O Jis tada pabučiuos į kaktą ir įkvėps mano kvepalų, dėl kurių buvo pametęs galvą. Na… jau atsistoju. Va dabar. Jau…” ir su paskutine mintimi Ji krustelėjo, bet liko sedėti. Jis jau kurį laiko tylėjo atsukęs nugarą ir tada atsisukęs tarė: “Turbūt netinkamas mums laikas, gal likim draugais”. Šie žodžiai įsmigo taip giliai ir atrodo su šuke perrėžė Jai krūtinę. Ji puikiai suprato, kad turbūt niekada nebuvo Jam prioritetas, o tiesiog… tiesiog atsarginis variantas.

“Jis net neatisuko”, pagalvojo Ji. Ašaros tiesiog siaubingai pradėjo veržtis. Ji išėjo iš kambario į ankstyvą pavasario rytą tuštumoje palikusi Jį. Palikus jau praeityje.

 

 

Sunkumų mozaika

Sunkumai ar iššūkiai gyvenime ateina vienas po kito. Tikėdamiesi, kad kitas bus lengvesnis, suklystame. Nes praeityje buvę sunkumai atrodo daug lengvesni nei tie, su kuriais susidūriame dabartiniu metu. Ir aš pati save vis motyvuoju, įveikti kliūtį ir tiesiog judėti į priekį, nors ir mažiausiais žingsneliais. Ne visada išeina, ne visada to norisi. Bet per tiek laiko pastebėjau, kad kiekvienas iššūkis prisideda į mano gyvenimo mozaiką, sukuria dar vieną sluoksnį ar padaro dar vieną rėžį. Ir ateityje, kai pasikartoja panašūs sunkumai, jau randu būda, kaip visa tai įveikti. Galbūt mums visiems reikia sunkumų, nes po jų įvertinam kokie spalvoti būna džiaugsmai ir kokios pozityvios laimės akimirkos.