visiška laisvė besišypsant

Vis dar bandau mintyse sudelioti įspūdžius, kuriuos parsivežiau iš kelionės Amerikoje. Ir dabar jau po truputį norisi pasidalinti atradimais ir potyriais.

Turbūt ne karto Jums teko girdėti žmones, sakančius, kad Amerika yra svajonių šalis ar tiesiog vieta, kur jie norėtų gyventi. Ir priežastys tam yra skirtingos; kas dėl geresnio pragyvenimo; idealizuoto vaizdo; žmonių ar tiesiog kitokios kultūros. Ar aš pati norėčiau ten gyventi? Dar nežinau, bet tai buvo puiki šalis praleisti atostogas.

Kuo mane sužavėjo? Labiausiai patiko aplinkiniai nepažįstami žmonės. Nepaisant to, kaip pati atrodžiau ar kaip jaučiausi, jų šypsena ir pasisveikinimas priversdavo mane nusišypsoti. O tada kažkaip pagerėdavo nuotaika ir norėdavosi kitam perduoti šypseną ir tą gerą emociją. Patiko dar ir tai, kad nusišypsojus į tave niekas keistai nežiūrės ir nelauks šypsenos priežasties. Gali tiesiog būti laimingas ir niekuo nesirūpinti.

Dvi savaitės tokio emocijų laisvumo kažkaip mane sušildė. Iš vidaus jaučiausi ramesnė ir lengviau reiškianti savo būseną. Po kurio laiko nebijojau ar net negalvojau, kas bus jei pakalbinsiu ar nusišypsosiu. Tiesiog visa tai pasidarė įprasta.

Grįžus į Lietuvą supratau, kad būtent to ir reikia lietuviams. Nebijoti vienas kitam nusišypsoti, galiausiai paprasčiausiai pasisveikinti. Juk nieko tokio būti šiek tiek atviresniems pokyčiams ir pasauliui. Žingsnis po žingsnio mums besikeičiant, keičiasi ir aplinka.

Advertisements

aš dar nepamiršau, kai tu mane laikei ant rankų

Nuotrauka: Steven Van Loy

Stipriai sumerkiu akis, norėdama trumpam dingti iš realybės… Atsimerkiu ir aš vis dar čia. Vis dar tokia pat pasimetusi ir nežinanti tikslaus kelio.

Prisimenu savo tėtį. Jis visada atrodė toks beprotiškai aukštas, lyg kiekvienos durys būtų per mažos jam praeiti. O gal tiesiog aš buvau dar mažytė ir pasaulis atrodė magiškai didesnis nei buvo. Tėtis buvo liekno sudėjimo ir paskutiniais metais šiek tiek pliktelėjęs. Mama sakė, kad pliktelėjęs Jis buvo jau senokai, tiesiog mano akys tada matė visiškai kitokį žmogų. Juk tai tėtis! Man net žavu buvo matyti jo auksinę plokštelę ant danties kai jis nusišypsodavo arba nuoširdžiai juokdavosi. Eh, tokią pačią šypseną ir aš turiu, būtent tą, kuri paverčia akis tik dviem mažais brukšneliais. Mano tėtis mėgo dirbti: iki nakties braižydavo žemės planus arba užsiimdavo savo technika. Jis ieškojo veiklos ir visada padėdavo savo draugams. Bent jau taip atrodė man, kiek galiu prisiminti. Jis mirė jaunas, dar labai daug ko nepamatęs ir nepatyręs… Jis buvo pasiklydęs gyvenime, nežinojo ko tiksliai nori ir vis giliau klimpo į pagundą.

Praėjus daugiau nei septyniems metams, aš vis dar esu jo mažoji dukrelė, ta pati, kuri užaugo su visa tėčio technika, užaugo kartu su visomis darbingomis vasaromis ir ilgais vakarais. Tiksliai pamenu, jog tik man susižeidus, jis pasakydavo tiek daug kartų girdėtą frazę: “kol žanysies užgys” ir visas pasaulis prašviesėdavo ir imdavau juoktis. Tik kuo toliau, tuo mažiau prisimenu tikslesnes detales ar kaip tėtis atrodė… skaudu.

Neseniai gatvėje ėjau iškėlusi galvą ir su plačia šypsena, atrodė kad diena tiesiog bus tobula. Ir tada pamačiau senelį žaidžiantį su anūku, tuo metu atrodo, kad išslydo žemė iš po kojų. Supratau, kad mano tėtis niekada nepamatys mano vaikų ir su jais nežais. Jis galiausiai nepamatys manęs užaugusios. Taip norėčiau paskambinti tėčiui ir pasakyti, kaip man sekasi, papasakoti, kas naujo įvyko mano gyvenime ir kaip viskas pasikeitė. Kaip pasikeičiau aš.
Dienos, metai eina. Dabartis tampa praeitimi. O aš lieku tikėdama, jog netoli sklando tėčio dvasia, kuri mane saugo. Lieku su pilna meile meilės širdimi Jam, visada.

nebegirdimos ašaros Jos akyse

Nuotrauka: Volcan Olmez

Paprastas atodūsis. Toks lyg nieko neišsiskiriantis ir jau šimtą kartų girdėtas. Šį kartą net nepriverčia atsisukti ir paklausti: “Ar viskas gerai?”. Po kurio laiko net girdimos ašaros ir jaučiamas drebėjamas nebekelia jokių emocijų ir lieka neišgirstas. Dar atrodo vakar, Jis atsisukdavo vos tik pajutęs Jos dingusią šypseną ir priėjęs apsikabindavo iš nugaros. Arba tyliai pašnabždėdavo: “Nusišypsok arba pradėsiu šokti”. Ir tada Ji išsišiepdavo, nes puikiai žinodavo, jog Jis klaikiai šoka ir tai visada priverčia ją nusijuokti. Visai neseniai, kai Jis grįždavo iš darbo, sulaukdavo karštos vakarienės bei Jos nuoširdžios šypsenos…

Tokiu nepaprastu greičiu viskas subirėjo ir leido dviem sieloms pasijusti visiškai svetimoms. Jis nebeapkabina, o gal ir ji nebenori būti apkabinama. Namuose nebeskamba juokas ir nesigirdi švelnaus kalbėjimo. Čia liko tik Jie. Šį kartą jau visiškai svetimi. Tiksliau liko Jis, Ji ir tuštuma. Ašaros riedančios per veidą ir suvokimas, kad tai yra pabaiga to, kas pradžioje pakėlė Ją ant sparnų, o Jį patį džiugino kiekvieną dieną. Ji sedėjo susimąsčiusi: “dabar atsistosiu ir apkabinsiu Jį, na kaip anksčiau. Aš švelniai besiremianti prie krūtinės ir girdinti ritmingą kvėpavimą. O Jis tada pabučiuos į kaktą ir įkvėps mano kvepalų, dėl kurių buvo pametęs galvą. Na… jau atsistoju. Va dabar. Jau…” ir su paskutine mintimi Ji krustelėjo, bet liko sedėti. Jis jau kurį laiko tylėjo atsukęs nugarą ir tada atsisukęs tarė: “Turbūt netinkamas mums laikas, gal likim draugais”. Šie žodžiai įsmigo taip giliai ir atrodo su šuke perrėžė Jai krūtinę. Ji puikiai suprato, kad turbūt niekada nebuvo Jam prioritetas, o tiesiog… tiesiog atsarginis variantas.

“Jis net neatisuko”, pagalvojo Ji. Ašaros tiesiog siaubingai pradėjo veržtis. Ji išėjo iš kambario į ankstyvą pavasario rytą tuštumoje palikusi Jį. Palikus jau praeityje.

 

 

Atspindys į tai, kas atrodo taip paprasta

Sėdint parke ant žolės ir besimėgaujant gaiviu pavėsiu, pamačiau įdomius atspindžius savo telefone. Tada susimąsčiau, ar vakar dieną būčiau juos pastebėjus, kai buvau paniurusi ir ne itin džiugi. Ar apskritai mes aplinkui pastebime tai, kaip mes jaučiamės? Galbūt jaučiantis liūdnai, labiau pastebi niūrius skersgatvius, lenda lauk visos kitos problemos, kurios anksčiau nebūvo tokios svarbios. O kai esi džiugus, juk pastebi nuostabiai šviečiančią saulę, ar besišypsantį praeivį. Tai kodėl sakome, kad daug priklauso nuo aplinkos ir kas joje yra? Viskas priklauso nuo TAVĘS/ MANĘS/ SAVĘS. Vien mūsų požiūris gali pakeisti tai, ką mes matome. Gyvenime yra pilna visko, tik priklauso ką jame nori pamatyti.

Pažvelgti į sunkumus šiek tiek kitaip

Skirtingi žmonės, skirtingai vertina gyvenimo pateikiamus iššūkius. Kai kurios kliūtys gali sugniuždyti ir taip palūžusią sielą. O kitus žmones tokie sunkumai tik išlaisvina ir leidžia išskleisti seniai surištus sparnus. Juk visas mūsų laikas, kurį praleidžiame egzistuodami susidaro iš mažų detalių. O ar dažnai “atsisukame” į kiekvieną smulkmeną ir ją tyrinėjame? Turbūt nelabai. Pats laikas būtų įdėmiau įsižiūrėti į aplinką, kuri mus supa. Juk kiekvienas prašalaitis gali būti mūsų pasikeitusio gyvenimo priežastis.

Tikiuosi ir aš būti prašalaitė kažkokiam žmogui, tiesiog šiek tiek daryti įtaką jo gyvenimui ir net gi pakreipti geresne linkme. Kaip ketinu tai padaryti? Nesustoti šypsotis vaikščiojant gatvėmis, tada matau žmones, kurie atsako šypsena ir viduje pasidaro taip šilta. Plius, juokas iš šypsena yra labiausiai užkrečiamas dalykas, tai kodėl šiuo užkratu nepasidalinus su kitais. Galbūt viena šypsena pakeis dieną ar požiūrį į tam tikrą problemą, su kuria žmogus vaikšto. Būk kito žmogaus prašalaitis suteikęs gyvenimui atspalvio.