aš dar nepamiršau, kai tu mane laikei ant rankų

Nuotrauka: Steven Van Loy

Stipriai sumerkiu akis, norėdama trumpam dingti iš realybės… Atsimerkiu ir aš vis dar čia. Vis dar tokia pat pasimetusi ir nežinanti tikslaus kelio.

Prisimenu savo tėtį. Jis visada atrodė toks beprotiškai aukštas, lyg kiekvienos durys būtų per mažos jam praeiti. O gal tiesiog aš buvau dar mažytė ir pasaulis atrodė magiškai didesnis nei buvo. Tėtis buvo liekno sudėjimo ir paskutiniais metais šiek tiek pliktelėjęs. Mama sakė, kad pliktelėjęs Jis buvo jau senokai, tiesiog mano akys tada matė visiškai kitokį žmogų. Juk tai tėtis! Man net žavu buvo matyti jo auksinę plokštelę ant danties kai jis nusišypsodavo arba nuoširdžiai juokdavosi. Eh, tokią pačią šypseną ir aš turiu, būtent tą, kuri paverčia akis tik dviem mažais brukšneliais. Mano tėtis mėgo dirbti: iki nakties braižydavo žemės planus arba užsiimdavo savo technika. Jis ieškojo veiklos ir visada padėdavo savo draugams. Bent jau taip atrodė man, kiek galiu prisiminti. Jis mirė jaunas, dar labai daug ko nepamatęs ir nepatyręs… Jis buvo pasiklydęs gyvenime, nežinojo ko tiksliai nori ir vis giliau klimpo į pagundą.

Praėjus daugiau nei septyniems metams, aš vis dar esu jo mažoji dukrelė, ta pati, kuri užaugo su visa tėčio technika, užaugo kartu su visomis darbingomis vasaromis ir ilgais vakarais. Tiksliai pamenu, jog tik man susižeidus, jis pasakydavo tiek daug kartų girdėtą frazę: “kol žanysies užgys” ir visas pasaulis prašviesėdavo ir imdavau juoktis. Tik kuo toliau, tuo mažiau prisimenu tikslesnes detales ar kaip tėtis atrodė… skaudu.

Neseniai gatvėje ėjau iškėlusi galvą ir su plačia šypsena, atrodė kad diena tiesiog bus tobula. Ir tada pamačiau senelį žaidžiantį su anūku, tuo metu atrodo, kad išslydo žemė iš po kojų. Supratau, kad mano tėtis niekada nepamatys mano vaikų ir su jais nežais. Jis galiausiai nepamatys manęs užaugusios. Taip norėčiau paskambinti tėčiui ir pasakyti, kaip man sekasi, papasakoti, kas naujo įvyko mano gyvenime ir kaip viskas pasikeitė. Kaip pasikeičiau aš.
Dienos, metai eina. Dabartis tampa praeitimi. O aš lieku tikėdama, jog netoli sklando tėčio dvasia, kuri mane saugo. Lieku su pilna meile meilės širdimi Jam, visada.

Advertisements