besimėgaujant praeities šiluma

Mes esame linkę grįžti prie dalykų, kurie mums sukelia nuostabias emocijas. Ar tai būtų žmonės, vietos ar kažkokie įpročiai. Ir sugrįžę ten, atrodo tiesiog mintimis paskęstame savo mažame pasaulėlyje ir išnykstame su lengvumu ir tokiu visišku gėriu. Euforija. Turbūt lengviausia grįžti prie įpročių, nes jie patys nesikeičia. Jie priklauso tik nuo tavęs paties ir tavo valios stiprybės. Su vietomis yra šiek tiek lengviau, jos gali pasikeisti, bet pagrindiniai bruožai, kurie yra giliai įsirėžę galvoje, išliks. Ir tada grįžus į tas vietas prisiminsi kaip buvo, arba kaip čia viskas pasikeitė.

Eh, sunkiausia tokiu atveju su žmonėmis. Prie jų kartais neturime kaip grįžti, tiksliau neleidžiame sau grįžti. Tiesiog visi sako jog nereikia į praeitį žvalgytis ir gal tai yra tiesa. Aš nežinau… Vis tik kartais norisi grįžti prie žmonių, kurie kažkuriuo momentu tavo gyvenime buvo patys svarbiausi. Ramiai negalėdavai užmigti, nes jaudinaisi ar jiems viskas gerai. Juk  visas gyvenimas buvo persipynęs su jais… Tik anksčiau ar vėliau būna nutrūksta ryšiai ir tie žmonės dingsta. Ir atrodo gyveni toliau ir po kurio laiko grįžta prisiminimai. Tokie kur sušildo ir priverčia tave nusišypsoti, kurie leidžia tau grįžti į tą akimirką, tiesiog grįžti prie to žmogaus. Matyt taip ir nutinka, jei mes pasijaučiame, jog realybė dabar mums kelia neigiamas emocijas, žvelgiam į praeitį kai buvo geriau. Ir tada prisimeni fragmentus, ir vis daugiau detalių. Įvairius judesius ir šypsenas, net ir muzika per kurią kartu dainavot.

Atsitokėjęs supranti, jog čia tik trumpa akimirka ir tai tiesiog dalis tavo praeities, kuri niekada ateityje nepasikartos lygiai taip pat. Nesakau, jog tai yra blogai/gerai, nenoriu vertinti iš šios prizmės. Tiesiog, kartais reikia šilumos, kurią seniai tau suteikė kažkoks objektas ir kai tu ją gauni, nesinori paleisti. O ar įmanoma apskritai paleisti tokį prisirišimą?

Advertisements

Palengvinti atsisveikinimą arba pakeisti požiūrį

Kiekvienas momentas gyvenime yra susijęs su prieš tai buvusiu arba su būsimu. Net smulkiausios detalės, tokios kaip šypsena ar pagalba gali pakeisti visą prisiminimų tinklą. Mano nuomone, pirmas momentų priskyrimas būna arba teigiamiems arba neigiamiems prisiminimams. Dažniausiai kažkokią akimirką priskiriame pasiremdami emocine būkle ir visom detalėmis, kurios sukelią tą prisiminimą.

Pastaruoju metu turėjau nemažai atsisveikinimo akimirkų su žmonėmis, kurie tapo ypatingai svarbūs mano gyvenime per trumpą laiką. Pirmoji emociją prisiminimus atsisveikinimą yra liūdesys ir skausmas, aš susiejau tai su neigiamomis emocijomis. Po kurio laiko, kai emocijos buvo nurimusios aš supratau, kad tos neigiamos atsisveikinimo akimirkos yra susijusios su tiek daug teigiamų akimirkų, kurias aš turėjau su sutiktais žmonėmis. Kiek juoko, šypsenų ar tiesiog pasakojamų istorijų. Liūdna yra judėti į priekį nuo vieno gyvenimo periodo prie kito. Vis tik, tai nereiškia, kad judant į priekį, žmones palieki už nugaros. Visi prisiminimai yra su tavimi, visi sukelti jausmai tų akimirkų yra su tavimi, o tie ypatingi žmones – visada tavo širdyje.

Prisijaukinti meilę?

Jie buvo kažkur svetur, prisidengę nesavomis mintimis ir užsidengę kaukėmis. Jie šypsojosi vienas kitam į akis, bet tai nebuvo tikra, tai buvo tik melas. Jų tylinčios ir gilios akys, stengėsi papasakoti viso gyvenimo istoriją. Ir jau prasivėrusi burnai, tyliai užsiverdavo – įsivyraudavo tyla. Kai akys pravirko ir rankos susikabino, veidus papuošę nedrąsios šypsenos. Nukrito visos buvusios kaukės. Sugriuvo sienos stovėjusios tarpusavyje. Liko tikri ir pažeidžiami žmonės. Liko ir tas jausmas, kurio jie abu bijojo – meilė. O dabar viskas priklauso tik nuo Jų. Tai tikriausiai tas laikas, kai meilė turi būti prisijaukinta.

Pažvelgti į sunkumus šiek tiek kitaip

Skirtingi žmonės, skirtingai vertina gyvenimo pateikiamus iššūkius. Kai kurios kliūtys gali sugniuždyti ir taip palūžusią sielą. O kitus žmones tokie sunkumai tik išlaisvina ir leidžia išskleisti seniai surištus sparnus. Juk visas mūsų laikas, kurį praleidžiame egzistuodami susidaro iš mažų detalių. O ar dažnai “atsisukame” į kiekvieną smulkmeną ir ją tyrinėjame? Turbūt nelabai. Pats laikas būtų įdėmiau įsižiūrėti į aplinką, kuri mus supa. Juk kiekvienas prašalaitis gali būti mūsų pasikeitusio gyvenimo priežastis.

Tikiuosi ir aš būti prašalaitė kažkokiam žmogui, tiesiog šiek tiek daryti įtaką jo gyvenimui ir net gi pakreipti geresne linkme. Kaip ketinu tai padaryti? Nesustoti šypsotis vaikščiojant gatvėmis, tada matau žmones, kurie atsako šypsena ir viduje pasidaro taip šilta. Plius, juokas iš šypsena yra labiausiai užkrečiamas dalykas, tai kodėl šiuo užkratu nepasidalinus su kitais. Galbūt viena šypsena pakeis dieną ar požiūrį į tam tikrą problemą, su kuria žmogus vaikšto. Būk kito žmogaus prašalaitis suteikęs gyvenimui atspalvio.

Apgaubta tamsaus “šešėlio”

Gyvename, nes norime judėti į priekį: kas mažais, kas šiek tiek didesniais žingsneliais. Jeigu sustojame trumpam, bent susimąstyti, girdime kitų žmonių raginimus neužsisėdėti vietoje. O ką jie gali pasakyti apie sėdėjimą vienoje vietoje? Jeigu jie patys nepastebi, jog judesys jiems seniai nežinoma sritis.

O kas sulėtina žingsnius ar net visiškai priverčia mus sustoti? Atsiranda kliūtys, kurios apsupa mus tamsiu “šešėliu” ir neleidžia nuo jo pasprukti. Prieš penkis metus mano gyvenimo judesį sustabdė artimo žmogaus mirtis. Aš visiškai nustojau judėti savo gyvenime, tiesiog egzistavau ir tyrinėjau patį “šešėlį”: kas jis, iš kur atsirado, kiek ilgai žada būti, kaip aš jaučiuosi būdama jame ir panašiai. Nei vienas užduotas klausimas man nedavė paprasto ir lengvo atsakymo, su kuriuo galėčiau pasprukti nuo mane dengiančios tamsos.

Jau penki metai, kai aš esu užsidariusi vienišė, nors pripažinau tai ne taip seniai. Kaip tai buvo įmanoma? Labai paprastu būdu. Draugų, pažįstamų kiekis mano gyvenime nesumažėjo, bent jau pačioje pradžioje, su jais bendraudavau daug, tačiau nebe taip atvirai kaip anksčiau. Įpratau išklausyti žmones, jiems patarti, bet niekada nepasakoti atvirai apie save. Visas toks bendravimas buvo plaukimas paviršiumi.

Kaip mano emocijos? Bandžiau jas suvaldyti kiekvieną kartą, kai tik atsidurdavau ant kritinės ribos. Visi išgyvenimai likdavo man ir neišsakyti garsiai. Kai tik likdavau viena ir atvira bent jau pati sau, mintimis grįždavau į “šešėlį”. Apnikdavo mintys apie gyvenimą, kuriame miręs žmogus dar buvo gyvas. Įnikdavau į savo prisiminimus taip, jog akimirkos buvo išryškintos iki smulkmenų. Kaip tada jaučiausi? Atrodė, jog viskas puiku.

Ne taip seniai mano gyvenime įvyko perversmas. Štai tada aš supratau, jog nenoriu būti uždara būtybė tamsiame “šešėlyje”. Aš buvau įsitikinus, jog mirtis yra tamsa visiems, kuriuos ji paliečia. Vis tik taip nėra, mirtis tik pabaiga, gebėjimas paleisti tai, kam jau reikėjo išeiti. Ar mirtis tave pakeičia? Žinoma taip, bet tu neturi gyventi tamsoje visą likusį gyvenimą, turi judėti pirmyn, kaip būtų norėjęs ir tavo artimas žmogus. Šis “šešėlis” man nebėra tamsus ar blogas, jis tiesiog yra ir nebekliudo judėti pirmyn.